– Man taves gaila. Kai tu ir a? mirsime, tikriausiai gri?iu namo. Ten manes laukia mano kunas. Ir televizorius.
– Nemanau… Ar samone nemir?ta kartu su kunu? Veliau galite ji atkurti, bet pirmiausia jis mir?ta!
– Tu daug zinai apie nekromantija!
Ji su?nyp?te:
«Bet a? kai ka zinau apie mirti», – tada ji taikiai pridure, – Negaliu buti tikra, Ol, bet yra tikimybe, kad tu ir a? dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.
Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradejo skaudeti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultu isterijos.
– Tada tau teks i?gyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada gri?ime ir nuzudysime tuos niek?us! Atple?kime nuo ju viska, kad nieko neliktu nekromantui!
Atrode, kad ji kikeno, bet tada pradejo samprotauti:
– Tu neturetum to daryti. Jei kas gali parvezti tave namo, tai bus tik nekromantas. Tikras, patyres. Ir ne tai… jie tik studentai. Ir atrodo, kad jie nera patys darb?tiausi.
– Na, planas patvirtintas. I?gyvename, tada sugauname pirmaji sutikta patyrusi nekromanta ir priverciame ji mus perkelti. Nors, sprendziant i? ankstesnes patirties, galime pabusti kokioje nors kiauleje ar taburete… Savoti?kas nelemtas reinkarnacija.
– Tu neturetum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali buti geri. Ir labai stipriai – negalejau nei paneigti, nei sutikti, todel klausiausi toliau. – Vaikysteje mane i?gelbejo nekromantas! A? tau pasakysiu dabar… nera ka veikti prie? musu mirti. Man buvo dveji metai ir susirgau saldziaja liga. Tai tokia nelaime, kuri atsiranda i? niekur ir yra nepagydoma. Del to jie daznai bega i tualeta, bet tada numeta daug svorio. Zmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam zmogui, jis gali taip gyventi metu metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidzia. Niekas nepades.
– Ka tik apibudinote diabeta. Pirmasis budas. Ir jis gydomas insulinu.
– Ji galima gydyti magija! Bet mama neturejo pinigu tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man mar?kinius, kad palaidotu, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada i musu kaima atejo sostines nekromantas. Jis pasibelde i namus ir papra?e nakvynes. Tuo metu mamai tai nerupejo, bet jis pasake, kad gali mane i?gydyti. Ir ?tai jis mane i?gyde. Po poros dienu a? ?okinejau su kaimyno vaikais. Mama nusilenke jam prie koju, surinko visas ?iuk?les i? namu… na bent kazkuo atsiskaito. Bet jis nieko neeme ir pasake, kad a? pati jam skola ateityje grazinsiu. Toks malonus zmogus!
– Tanjukh, tavo prioritetai susimai?e. Jis tave uzra?e kaip skolininka, dienos heroju be kaklarai?cio.
– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prie? dvejus metus mire mano mama. Gyvate ji ikando. Po to susirinkau daiktus ir i?vaziavau i sostine. Ji gavo darba, kad nemirtu badu. Turejau gera ponia, ji veliau mane apgyvendino rumuose. Praejusi menesi pradejau tarnauti septintajai princesei…
Kai mano tyli moteris, kuri pasirode labai plepi, staiga nutilo, paraginau ja testi:
– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?
– Kaip a? galiu tai pasakyti? Tai?ka sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas a?tuonmetis… i?lepintas durnynas. Paskyre ja i akademija – gal cia ko nors i?mokys. Kartais cia ileidziami vaikai, jei itariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talenta. Ir princese beveik neturi magijos, bet jie ja paeme, nes ji buvo auk?tauge. O artimieji labai norejo nuo jos pailseti.
– Per ry?ius, tai yra.
«Po ry?iu», – atsiduso Tai?ka. «Ir taip vagiu princese nusprende mane i?mokyti jodineti». Lyg man jo prireiks. Bet mes niekada neturejome arklio namuose, o musu kaimynai… gyveno blogai. Apskritai a? uzlipau, o kai arklys puole, a? salto jam per galva ir isispaudziau i zeme. I? esmes tai yra mano apsakymas iki ?iol.
«Klausyk, Tanjukh», – paveluotai nustebau. – Kodel tu ir a? mastome ta pacia kalba? Ir tu supranti mano zodzius be paai?kinimo!
– Taigi negalvojame zodziais… vaizdais… O gal zodziais. Bet tai mano galva, mes vartojame mano zodzius.
2 skyrius
A? vis dar snaudziau. Nors miegojau puse dienos ir nenorejau keltis, vis tiek jauciausi pakankamai pavargusi, kad galeciau nusnusti. Tayishka taip pat tylejo, sukurdama labai reikalinga tyla jos galvoje. Prisispaudziau prie ?altos sienos, stipriai isisukau i ne?varia antklode ir uzsimerkiau.
Ir beveik i? karto i?girdau balsus:
– Bet su ?itais dalykais to nepadarysi… Na, a? tai maciau seriale «Avarine situacija! Sukresk ja – atsidusk – ir ji pabus!
– I?mesk ?ita debila i? ma?inos! Kas ji cia ileido?!
– Pats…
Regejimas grizo ne i? karto. Pro balk?va ?yda pamaciau kai kuriu zmoniu siluetus, i?girdau prie pat ausies dirginanti pypsejima, pajutau drebuli. Kazkaip pasukau galva ir pamaciau Kostja, sedinti «Gazeles» kampe: jo akys buvo i?siputusios, veidas zalsvas – tokios busenos gyvenime nebuvau maciusi.
– Igoris Vladimirovicius! – moteri?kas balsas de?ineje. – Ziurek!
Prie manes i?kart palinko pagyvenes vyras, turejau i ji atsisukti. Jokio dziaugsmo ?e?elio – tik visi?kas susikaupimas:
– Koks ten spaudimas, ?viesa?
– ?imtas septyniasde?imt.
– Pulsas, ?irdies plakimas?
– Viskas gerai, Igoriai Vladimiroviciau!
– Kiek laiko turite vairuoti?
«De?imt minuciu», ir kazkur i ?ona garsiau: «Sashul, stumk! Musu pacientas pabudo, ar isivaizduojate?
– O, Svetka, tokia puiki zinia ?iame automobilyje girdima nedaznai!
Vyri?kis pasilenke zemiau ir dar giliau susirauke. Jis padejo ranka man prie? nosi:
– Kiek pir?tu matai? ka tu atsimeni Ar vartojote narkotikus?
– Du, – uztikrintai atsakiau. – A? to nepriemiau.
«Tyla, tyla, dukra», – jo kreipimasis, nepaisant susikaupimo i?oreje, i? tikruju buvo raminantis. – Nerek, neliudek. Net nebandyk keltis.
– Apalpau? – sumurmejo ji, bet kartu pajuto toki dziaugsma, kad buvo pasiruo?usi ?okti. Ir a? beveik netikejau, kad patekau i kazkoki Arthouse pasauli! tiksliai!
– A? nenualpsiu, mergaite, koma. Gamta dar nenustatyta, visi rodikliai normalus. Tai gerai, dabar intensyviosios terapijos skyriuje atliks visa diagnoze, bet nesijaudinkite – galimas atkrytis. Dabar bukime saziningi del narkotiku, sutaupykite laiko.
– Narkotiku nebuvo… – pazvelgiau i besi?ypsancia mergina de?ineje, tarsi kviesciau ja liudytoju. – Net nebuvo alkoholio. A? ka tik uzmigau.
«Labai, labai blogai…» gydytojas nusivyles papurte galva. – Zinoma, bet kokiu atveju patikrinsime, bet butu geriau, jei meluotumete.
– Ar noreciau buti auk?ta? – A? nesupratau.
– Taip. Tada priezastis butu ai?ki. Ir tada a? pritrukau galimybiu. Trys valandos, dukra, trys valandos komoje, kol tavo draugas sumane i?kviesti greitaja pagalba. Ar jus kankino hipoksija? Ar tau svaigsta galva? Ar jusu rankos nejaucia?
Jis uzdave dar keleta klausimu, i kuriuos mielai atsakiau. Koks dziaugsmas eiti i reanimacija tokiu puikiu zmoniu, apsirengusiu baltai, kompanijoje. Viskas, kaip sakoma, i?mokstama lyginant. Numojau ranka Kostjai – mano dekingumas nemelavo: vaikinas vis tiek i?gelbejo mane, kaip ir tikejausi. Net jei jis apie tai galvojo tris valandas. Prie?ingu atveju nezinia, kiek ilgai buciau i?buves ?ioje komoje.
Net pabandziau pakelti galva, kad nusi?ypsociau visiems, bet nesi?ypsantis Igoris Vladimirovicius i?kart paspaude peti:
– Ramiai miegok, mergaite. O gal nori grizti? I?saugokite savo jegas.
Tikrai nenorejau grizti. Taigi ji nusizemino ir net ?iek tiek uzsimerke, kad pademonstruotu paklusnuma. Ir tada ji suvirpejo i?girdusi balsa galvoje:
– Ar tai jusu pasaulyje nekromantai? Kaip idomu!
Tayishka?! Tai buvo per daug. Bet kuriai psichikai yra ta?kas «per daug». Prie? tai dar gali i?tverti ir buti drasi, bet po to jau viskas, alles kaput. Isterija kaupiasi, i?sipucia ir tik laukia proverzio akimirkos. Taigi a?, kaip ir bet kuris kitas zmogus, po tos akimirkos negalejau atsispirti. Ji reke i vir?u ir bande pa?okti.
Gydytojas sugriebe mane uz peciu ir nustume i lova. Sesele su?uko:
– Kas apie ji? Igoris Vladimirovicius, kuris…
– Koks ?okas, – jo balsas net nesusvyravo. – Laikykis tvirtai, Svetlana.
Tada jie staigiai pasuko mane ant ?ono ir ismeige adata i dugna. Tuo pat metu a? ir toliau rekiau ir trukciojau, uzspringdamas a?aromis. Bet tiesiogine prasme po minutes mano jegos pradejo trauktis, tarsi buciau pavargusi. Ir vel rimtas veidas su giliomis rauk?lemis ant nosies tiltelio:
– Kaip sekasi, mergaite? Nagi, pasitvirtink. I?siai?kinsime, rasime priezasti… Kiek laiko uztruks iki ten, Sa?a?
Ir vel mano siela ?viesi. Net Tayishka pamir?o. Tiesa, zodziai i?ejo sunkus:
– O… kodel… a? velniop?
– Daviau tau raminamuju. Nesijaudink. Svarbiausia, nesijaudink… Tu esi gerose rankose mergaite, tik neskriausk saves.
Neuzmigau. Bet mano samone taip nurimo, kad po keliu minuciu galejau mintyse paklausti:
– Tanyukh, tu cia?
«Cia, cia…» – man atsake viduje.
– Kodel tu cia?
– Kaip a? tureciau zinoti? Tavo nekromantai, matyt, ir mane uzfiksavo…
Negalejau sulaikyti pavargusios dejones ir tiesiog pasidaviau sroves valiai. Galbut mano psichika visai netvarkinga. O gal ?is kitas pasaulis buvo tam tikra tikroves puse, kurioje trumpam buvau istriges. Ir dabar mano samone ir Tanyukhino sulipo taip, kad mes esame kartu normalioje realybeje.
* * *
Buvau perkelta i reanimacijos skyriu. Daugiau testu ir klausimu, tada jie sujunge IV. Igoris Vladimirovicius, uzpildes dokumentus, iejo i mano kambari. Jis atsisuko ir pro atviras duris su?uko:
– Dim, ateik cia. Pasikalbekime prie? i?vykdami.
– Kur tu eini? – apgailetinai dejuojau, jausdama ?iame asmenyje savo pagrindini gelbetoja.
– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas cia puikus, neziurek, koks jis jaunas!
– Ar galiu eiti su tavimi?
Galiausiai jis gera?irdi?kai nusi?ypsojo, antraip pradejau nerimauti, kad jo lupos negali i?sitiesti. Uz jo pasirode kitas vyras. Net neziuredamas i mane, jis tuoj pat paeme Igorio Vladimiroviciaus popierius ir pazvelge i juos. Ir tada Tayishka vel pakele balsa manyje, isteri?kai ?nibzdedamas:
– Tai jis, Olya, jis!
– Kas jis? – sumurmejau, nors ir tyliai.
– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gyde vaikysteje!
Nukreipiau zvilgsni i jauna gydytoja. Man buvo sunku pamatyti, bet i? profilio galejau drasiai pasakyti, kad jis geras. Mazdaug trisde?imties metu ar ?iek tiek maziau, plaukus dengia melyna kepure, gale matosi tik tamsiu spynu pakra?ciai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galeciau spresti i? savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai i? karto noretu gyventi. Bet a? pastebejau Tanyuka netikedamas:
– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalejai prisiminti jo veido.
– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamir?ite!
Kitas gydytojas priejo prie manes, dviem pir?tais atitrauke voka, paziurejo atidziau ir abejingai linktelejo. Tada jis pradejo tardyti Igori Vladimiroviciu vartodamas terminus, kuriu a? negalejau i?versti i rusu kalba. Ir a? tylejau, nekreipdamas demesio i zasies oda. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbut Tayishka neperdeda. Grazu ?velniai tariant. Jei nebuciau buves toks rimtas, buciau pradejes garsiai ?aukti.
Jis atsisedo ant kedes ?alia manes tik tada, kai mano gelbetojas atsisveikino ir i?ejo.
– Na, Olga, susipazinkime. Dmitrijus Aleksandrovicius. Jus neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienu atsisveikinsime amziams. Ar esate pasiruo?e pasveikti?
– Labai! – ?iltai jam nusi?ypsojau.
– Viskas gerai. Poziuris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jusu bukles priezasties dar nenustateme. Kai kurie bandymai bus paruo?ti iki ryto – gal tada situacija taps ai?kesne. Neskaitant blogiausio…
– Kas yra blogiausia?
– Prie ?io pokalbio gri?ime rytoj, Olga. Jus galite tureti normalu nuovargi, o ne kokia nors leukemija.
– Ka?!
– A? juokauju. Gal but. Poilsis.
Jis atsistojo ir nuejo link duru.
– Dmitrijus Aleksandrovicius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jusu humoras per daug prie?taringas!
Maniau, kad jis ?ypsosi – tik akimis. Ir vis delto jis i?ejo pro duris.
Aplink viskas tyliai duzge, o uz jos buvo kelios tu?cios lovos. Moteris gulejo toliausiai, matyt, be samones. Ir viskas aplinkui uze. Tayishka kuri laika erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai i?simiegoti.
– Tavo kabliukas numire! Vel! – ir ikyrus juokas.
– Ir gerai, kad ji mire. Atsikratykime kuno ir apsimeskime, kad nieko neivyko.
– Uz septyniasde?imt procentu stipendijos!
– Taip, tu visi?kai begedis, pusbroli!
