– Tu visai ne toks, koks turejai buti. I? viso.
Jis tai kartojo daznai, o tai greiciausiai rode tam tikra ypatinga ?io punkto reik?me. A? nusi?ypsojau:
– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jus taip pat labai pasikeitete. Tik akys ir balsas liko nepakite.
– Akys ir balsas? – negalejo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, a? kai ka paai?kinsiu. Mazdaug ta pacia trajektorija jis mate mir?tancioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grizti su ypatingomis ziniomis. Butent ?iu ziniu man reikia i? jusu. Ir todel tave tada i?gelbejau ir ilgam palikau, nes visi?ko supratimo i? dveju metuku vaiko nesitikejosi. Taigi jis leido tau gyventi dvide?imt metu ir vel mirti. Ir del tos pacios priezasties a? taves nepazadinau. Turejo buti klaida, todel nieko nepadariau, kad padeciau tiems, kurie jus prikele. Jei pats buciau tave sugrazines, nebuciau padares ne vienos klaidos. Ir ji turejo tai leisti. Ar zinote, ka a? turiu galvoje?
Tiesa sakant, mane apeme ?altkretis. Kaip netiketi ateities prognozemis? Tai buvo tarsi filmo ziurejimas atsukimo rezimu: jis zinojo kelis kadrus ir pabaiga, bet jam vis tiek truko epizodo. Ir vis delto jis tikriausiai mate filma apie Tayishka istorija!
– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip i?spresime ?ia problema?
– Paskaties uz mani, Tayishka.
Letai apsisukau. Nepaisant vos mirgancios vilties, pamaciau bjauru veida pazistamomis akimis ir bjauria ?ypsena. Kazkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerke akis.
– Yra keli budai gauti informacija i? jusu. Kankinimas, – prie? tesdamas mano i?pletusias akis ivertino jis, – yra geriausias ir greiciausias budas. Bet jie pades tik tuo atveju, jei jus pats jau gavote reikiamu ziniu. Ir a? del to negaliu buti tikras. Ir antrasis budas yra labiausiai paplites tvirtinimas. Bent jau aciu. Dekingumas jumyse ugdomas dvide?imt metu. Tavo mama prisieke uz tave, kad viena diena tu ateisi pas mane ir grazinsi skola. Bet dabar, kai ziuriu i tave, nejauciu to ry?io tarp musu.
pazvelgiau zemyn. Jis sunkiai mokejo skaityti minciu, kitaip nereiketu jo tardyti. Bet a? negalejau net paziureti i Tai?ka. Dabar ji be zodziu verke viduje – ji buvo cia patraukta, ir jos dekingumas buvo tikras, dvide?imt metu. Jei tik duociau jai varda, ji atiduotu viska uz miela siela. Ir paskelbsiu. A? tiesiog susideliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiule ka kita: a?, a? esu ta prisikelimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ka jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirenges laukti mano pasirodymo?
– Todel paziurek man i akis, Tai?ka, ir dar karta pasakyk – ar gavai kokiu ziniu, susijusiu su demonu pasauliu? Asurai, gaki ir youki i musu pasauli izenge tukstancius metu, bet niekas anksciau nebuvo arti ju pasaulio. Taigi dar karta pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nezinai apie perejima tarp musu pasauliu.
Mano akys gal kiek i?siplete, bet balsas tikrai susvyravo:
– A? nezinau.
– Tavo melodija.
«A?…» Suprates, kad man reikia ka nors paai?kinti, ie?kojau zodziu. «A? dar nesupratau, ka pamaciau ten, uz mirties ribos». Bet tai ne demonu pasaulis!
– Tavo melodija.
Ji traukuliai i?kvepe. Ziurint filma atsukimo rezimu jis gavo labai i?kreipta vaizda. Net jei atspejo beveik tiksliai. Taciau ?iuo atveju «beveik» buvo per didelis skirtumas! Ir vis dar negalejau suprasti, kuris i? musu turi daugiau koziriu savo rankoveje.
– Duok man laiko suprasti paciam, pone Sciacca!
– Ko daugiau gali pra?yti? Senolio veidas tapo dar bjauresnis po to, kai nekromantas i?lenke antaki. – O gal jau ketini paklausti?
Prie? ?ia fraze buvau pasiruo?es paklausti… Bent jau i?reik?ti vilti, kad jis pirmas visas kortas parodys pats, leisk man i?mokti juo pasitiketi, o tada viska pasakysiu. Net jei naujienos ji nuvils, nes Taishka nesusipazino su demonu pasauliu, bet jis taip pripras prie manes, kad gerbs padeti i?spresti mano problema. Taip, butent taip skambejo mano tobulas planas. Tik sarkasti?kas ir aroganti?kas nekromanto tonas netilpo…
– A? nieko nepra?au, pone Sciacca.
«Visi?kai ne…» jis, rodos, vis kartoja fraze savo galvoje. – GERAI. A? neskubu ir esu pasiruo?es ?iek tiek palaukti, kol tu pats pradesi pra?yti, kad i?klausyciau tavo giliausia paslapti.
Tai yra pasitikejimas savimi! Neturejau laiko atitraukti zvilgsnio nuo to, kas galejo buti pa?aipiai. Jis pastebejo ir uzdave toki klausima:
– Ar tu manes nepriri?i, Tayi?ka?
Ji viduje reke: «Tai traukia! Nors jis toks bjaurus, kad man a?aroja! Ir vis dar traukia!» Tayishka ten tiesiog i?protejo, ka a? jai pasakiau. Turejau visi?kai kitokia nuomone ?iuo klausimu, bet garsiai pasakiau prie?ingai:
– Leiskite man i?siai?kinti savo jausmus, pone Sciacca. Dabar mano galvoje viskas susimai?e nuo dvide?imties metu dekingumo ir dvieju dienu nesusipratimo.
Jis staiga priejo arciau. O dabar jis nusi?ypsojo su neslepia ironija:
«A? tiesiog negaliu suprasti, kodel tu taip skiriasi nuo to, ka maciau tame vaike.» Bet patikekite manimi, a? neleisiu, kad jusu abejones nukreiptu jus neteisinga linkme. Pabuciuok mane, Tayishka. Jei tarp musu nera ry?io, ji sukurti nebus sunku.
Buciuotis? Nevaldomai atsitraukiau. Jo tamsiose akyse blykstelejo nemaloni ?viesa, todel nusprendziau paai?kinti savo reakcija:
– A? sutrikes! Ir ne veltui Elriko ie?kojime paminejai mergele! Tai daroma tam, kad jam nereiketu svarstyti kitu variantu, kai susidurs su manimi, bet tuo pat metu jis negaletu matyti visos situacijos! Bet… kaip tu turejai zinoti, kad busiu mergele? O jei nepasirodytu, tai visa trajektorija butu nutekejimas? Nekaltink manes del to, kad mintis dabar sueda mano smegenis.
Jis nusi?ypsojo, bet jo akyse nebuvo linksmybiu:
«Tayishka – savo motinos priesaikos suri?ta Tai?ka – savo noru nepasiduos kitam vyrui». Taciau jos biografijoje nemaciau jokiu tragi?ku ivykiu. Taigi buvo lengva nuspeti.
Dabar a? visi?kai nieko nesupratau. Ne, na, dekingumas, zinoma, yra dekingumas, bet jei Tayishka butu sutikusi gera vyra… na, ar kazkaip per toli nuejo su alkoholiu, tai ji lengvai galetu buti laiminga poros vaiku mama. Nedrasiai paklausiau, bijodama i?girsti atsakyma:
– Kodel nepasidavete?
– Todel, kad saugojau save. Turejai ateiti pas mane – savo noru ir su visu noru atskleisti visas savo paslaptis. Ir todel i priesaika itraukiau ?i punkta – a? busiu tavo pirmoji ir paskutine aistra. Ar ne taip? Nesiprie?ink sau – ateik ir pabuciuok ta, kuri sutikti svajojai dvide?imt metu.
Taciau prislopinti Tai?kos pra?ymai ir jos atsargus zvilgsnis padejo apsispresti. Yra dalyku, kuriuos tiesiog reikia padaryti. ?iuo atveju i bukoma budruma ir nesukelti dar didesniu itarimu. Zengiau zingsni, pasilenkiau prie jo veido ir uzmerkiau akis. Pats ponas Sciacca nesiruo?e man padeti: neapkabino, neatsake bucinio, kai palieciau jo lupas. Prisiglaudziu ?iek tiek arciau. Vieno, dvieju, triju, uzteks. Ji atsitrauke ir neziurejo. Akys buvo susiaurejusios, demesingos, o balsas tapo ?velnesnis:
– Kas tave sulaiko, Tayishka? Ar bent jau galite nuo?irdziai atsakyti i ?i klausima?
– Tu… Tu ne toks, koki a? prisimenu.
– Man nepatinka?
– Patinka! – A? uztikrintai melavau, nes butent apie tai man ?auke Tai?ka. – Bet tu paklausei, kas mane sulaiko…
Jis sustojo, bet vis tiek tyliai kalbejo:
«Ar isimylejusios moters akys mato ugi ar plikima? Ar meile nepadaro jokios patrauklios i?vaizdos?
– Ak! Cia testas! – i? netiketo supratimo net garsiai pasakiau. – Tu patikrink…
Ir ji sustojo. Jis zinojo, kad tikrosios Tayishka neatbaidys jos bjauri i?vaizda. Ji vis tiek turejo deginti aistra! Tai i?bandymas, kaip gerai veikia jo burtai! Ir i? tikruju jis tikriausiai atrodo lygiai taip pat, kaip Dmitrijus Aleksandrovicius. Bet ka daryti su savo 100% regejimu?
«Tayishka, atsakykite dar i viena klausima.» Jei klausaisi jo balso uzsimerkes, nesunku isivaizduoti tam tikra trauka. Laikui begant, zinoma, bet tai nesunku… – Ar labai pasikeitete nuo prisikelimo? O gal tai tik tavo asmenybe?
«Jis labai pasikeite», – lengva pasakyti tiesa. – Ir labai atsipra?au, jei tave nuvyliau.
– Nenusivyliau. Sukele susidomejima. Ir jau du ?imtus metu nieko nestebinau. Pradedu itarti, kad tu ne ?iaip aplankei kita pasauli – atsine?ei demona, apie kuri iki ?iol nieko nezinau. Ir butent jis dabar prideda nuodu i kiekviena tavo zodi.
I? esmes, ka a? galiu pasakyti. Bet a? nenorejau kalbeti apie nieka kita:
– Pone Sciacca, a? labai pavargau.
Jis pasitrauke i ?ali:
– Eik ?iandien, Tayishka. Bet nuo rytojaus pradesiu tave atpazinti. Ir prane?k man. Miegok su ?ia mintimi, Taishka, pripras prie to.
Skubu sleptis uz duru. Kazkaip radau savo kambari, o paskui iki?au galva i antklode. Dabar supratau daug daugiau, bet supratimas neatne?e palengvejimo. Tayishka raudojo viduje – jos vis dar nei?sipildes tro?kimas nekromantui tik dides. A? turesiu kazkaip suzaisti… arba jei atvirai. Juk jam reikia Tai?kos: tegul paguldo mane i namus ir pasiima su savimi, su viskuo sutikdamas! Taciau pulsavo tik viena nerima kelianti mintis: a? i? kito pasaulio ir be manes Tai?ka negalejo jam nieko idomaus pasakyti. Ar jie mane atleis po ?ios zinios?
5 skyrius
– Dmitrijus Aleksandrovic, ar galiu tau paskambinti?
– Tai uzdrausta.
– Tai kodel tu mane ki?ai?
– Mano atgaivinimas yra mano taisykles. Kokie musu koziriai ten?
– Kirmeles.
– Nekenciu kirminu. Bet a? ir toliau nekreipsiu demesio i tai, kaip tu apgaudineji.
– Ir tu dar dazniau i?eini i? kambario. Cia net angelas imtu apgauti!
– Gerai, kad nesutikau zaisti uz pinigus.
– O, Dmitrijus Aleksandroviciau, yra klausimas, kuri visa gyvenima svajojau uzduoti reanimatologui! Institute mums buvo vedami psichologijos kursai. Tarkime, pas jus vienu metu atvezami keli sunkios bukles zmones: nusikaltelis, policininkas, vaikas ir keturiu vaiku mama. Jus esate vienas ir galite juos paimti tik po viena. Be to, zinoma, kad kitas variantas yra sumazintas, o paskutinis tikrai nei?gyvens. Kokia tvarka juos reanimuosite?
– Nesamone.
– Atsakyk!
– Na… vaikas bus i?veztas i kita reanimacija, pas vaika. Tai ne mano problema.
Pradejau pykti:
– Gerai. Minus vienas. Ka darysime su likusiais?
Dmitrijus Aleksandrovicius masliai pazvelge i savo kortas. Tada jis i?leido:
– Ar matete iejima i skyriu?
– A? tai maciau. Ir ka?
«Vienu metu ten eis tik vienas gurmanas, todel jie atvyks tam tikra eile. Tokia tvarka atliksime gaivinima.
– Bet kaip? – A? nesupratau. – Ar tikrai nusikaltelis svarbesnis uz keturiu vaiku mama? Ar girdejote apie socialini teisinguma?
– Ar man reikia daryti ar galvoti apie socialini teisinguma? Visi trys gali mirti, kol a? pasversiu savo galimybes.
– Keturi!
– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo i?veztas i kita reanimacijos skyriu? Ne mano problema.
– Tu esi cinikas! O jei i?gelbesi viena nusikalteli, ar veliau nesigailesi?
– Nera ko gailetis. Nes net neklausiu kas yra kas.
– Ir a? tau pasakysiu! Tai ypac reikalinga, kad jusu sazine jus kankintu.
– Be abejones. Bet zinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.
Riksmas i? koridoriaus neleido man paprie?tarauti:
– Kas dirba pamainoje? Mes turime ?aunamuju ginklu!
«Taigi a? papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovicius mete kortas ant lovos ir patrauke link i?ejimo.
O kaip cia neapgausi? Nors ?i karta jis i?buvo su manimi visas vienuolika minuciu! Ira?as.
Tai?ka, ilgai tylejusi, dabar pralinksmino:
– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat truksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir a?!
Atsiguliau ant pagalves ir ziovavau.
– Tanjukh, tu jau turejai apsispresti. Vienu metu galima isimyleti tik viena zmogu – tokia yra pagrindine visatos taisykle, jei to nezinai. Taigi kam uzgniauze kvapa: Dmitrijus Aleksandrovicius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi del jusu baimes, todel susiaurinkime objektus, kad sukurtumete baime.
Ji ilgai svarste atsakyma:
– Isimyleti? Pasirodo, ar jautiesi isimylejes?.. Tada atsiduriu kryzkeleje: mintimis myliu Dmitriju Aleksandroviciu, o ponas Sciacca jaudina… ?iek tiek zemiau nei galvoje.
Tai buvo tinkamiausias laikas i? jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:
– Aistra?
– Gal… I? kur tureciau zinoti?
«Ziurek, Tanjukha, a? nezinau, ar vakar apalpote, kai musu aistringas nekromantas papasakojo istorija. Ypac ta dalis, kai jis prisipazino, kad visas jo susizavejimas buvo pasiulymas. Garantija, kad pas ji ateisi savo noru.
– Taip, girdejau…
– Ir ka, nenorejai prie?intis?
– Kam prie?intis, Ol?
Neduok Dieve, kad man taip truksta valios. Galbut a? negalejau iki galo suprasti jos jausmu, kai ji ziurejo i pona ?aka, bet galejau isivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas butu pasakes, kad a? pati nemyliu, kad cia nera pasirinkimo laisves, tai bent jau man nepatiktu. Kazkoks vidinis «ne» tikrai butu paveluotas! O ?i… skudurine pagalve net nesusimasto. Kaip karve, vedama i tvarta. Prie stendo – tai net geriausiu atveju… Net negalvojau apie tai viska slepti – samprotavau, nors ir tyliai, bet atvirai, todel tai nei?vengiamai seke:
– Tavo mintys labai izeidziancios, Olja!
