Slapta koncentracijos stovykla
Edgars Auzin?
Krokuvos i?vadavimo metu Raudonosios armijos kontrzvalgyba suzino apie Lenkijoje veikiancia vaiku koncentracijos stovykla. Joje gydytojai teroristai atlieka eksperimentus su mazaisiais pacientais, i?gaudami specialius fermentus, i? kuriu gaminami vaistai rekonstrukcijai. SMER? kapitonui Aleksejui Mazarinui isakoma tiksliai i?siai?kinti, kur yra "mirties fabrikas" ir ar imanoma i?gelbeti likusius gyvus vaikus. Operatyvininkai i?siai?kina, kad naciams pavyko perkelti stovykla i Vokietijos teritorija. Kapitonas Mazarinas seka paskui. Taciau netrukus paai?keja, kad su maza grupe kaliniu i?laisvinti nepavyks, todel reikia pastiprinimo. Taciau kol vyksta pasiruo?imas oro desantui, stovykloje ivyksta netiketas ivykis.....
Edgars Auzin?
Slapta koncentracijos stovykla
Prologas
1945 metu pradzioje Raudonoji armija izenge i Lenkijos teritorija. Prasidejo Lenkijos miestu ir kaimu i?vadavimas i? fa?istiniu okupantu. Zingsnis po zingsnio sovietu kariuomene zenge i vakarine Lenkijos siena ir atitinkamai iki rytines Vokietijos sienos.
Kartu su iprastais koviniais vienetais Smersh taip pat zenge i prieki ta pacia kryptimi. Smer?evitai turejo savo ypatinga uzduoti – identifikuoti ir atskleisti fa?istu ?nipus ir diversantus, kurie liko nykiuose Lenkijos miestuose ir kankinamuose kaimuose, vokieciams i?vykus i? ten.
O ju, ?nipu ir diversantu, i?laisvintos Lenkijos teritorijoje liko nemazai. Naciai skaiciavo ir tikejosi, kad jie nepaliks Lenkijos amziams, kad anksciau ar veliau jie cia sugri?, todel jiems cia reikejo akiu ir ausu, plataus agentu tinklo, ju diversantu, teroristu ir zudiku bei visokiu sejeju. prie?i?ki gandai.
Smersh turejo kovoti prie? visa visuomene. Jis taip pat kariavo ne maziau ziauru kara nei mu?iai fronto linijoje. Tiesa, «Smersh» kariavo pagal specialias taisykles. Tai buvo nematomas karas, buvo mazai ?uviu, beveik nebuvo puolimu – nes ?iame kare nebuvo ai?kiai apibreztos fronto linijos. Cia frontas buvo visur, i? visu pusiu. Nematomas, negirdimas, bet del to jis tapo dar pavojingesnis.
Taip, taip, pavojingiau. Priekineje linijoje ten viskas ai?ku ir tikslu. ?tai tu ir tavo bendrazygiai, o ten prie?as. Smer?evitai neturejo akivaizdaus matomo prie?o. Jiems i? esmes kiekvienas galetu buti ir prie?as, ir draugas.
Situacija dar labiau apsunkino tai, kad tai buvo Lenkija. Kad ir ka sakytu, tai svetima zeme. Ir zmones cia buvo svetimi. Gerai ar blogai – bet svetimi. Bet tu nezinai, ko tiketis i? nepazistamo zmogaus. Ar jis tau pades, ar ne, ar abejingai praeis pro ?ali, ar vogciomis durs tau i nugara… Viskas galejo nutikti svetimoje zemeje. Todel didziaja dalimi turejau pasikliauti tik savimi. Uz save – ir net uz bendrazygio, kuris yra ?alia, pagalba.
Smer?evitai nebuvo sujungti i tradicinius kovinius dalinius – burius, kuopas, batalionus ir pan. Dazniausiai jie veike mazose grupese. Tai turejo savo prasme ir priezasti. Geriau pulti buriais ir batalionais, bet pasislepusi ?nipa geriau atpazinti nedideleje grupeje. Tokios buvo ?io nematomo, nepastebimo, bet kartu ir labai tikro karo taisykles.
1 skyrius
Smer? specialioji grupe iejo i i?laisvinta Krokuva kartu su Raudonosios armijos uznugario daliniais. Grupeje buvo tik trys zmones: vyresnioji grupe – kapitonas Aleksejus Mazharinas ir du jo pavaldiniai – leitenantai Kirilas Cernychas ir Semjonas Martynokas.
Dar visai neseniai grupe sudare penki zmones. Taciau du i? ju – Ignatas Chausas ir jaunesnysis leitenantas Prokhoras Zarecnevas – neveike. Ignatas Chausas mire, o Prokhoras Zarechnevas atsidure ligonineje su rimta zaizda. Taip atsitiko ir antra diena po to, kai sovietu kariuomene izenge i Lenkijos zeme.
Vieno Lenkijos kaimo valstieciai Raudonajai armijai prane?e, kad ju kaime slapstosi itartini zmones. Anot kaimo gyventoju, ?ie zmones buvo apsirenge voki?komis uniformomis, o ju ginklai buvo voki?ki, taciau tuo pat metu jie nemokejo voki?kai, o tarsi kalbejo rusi?kai. Kaimo gyventojai tvirtino, kad i? viso ju buvo trys. Na, gal keturis… Diena ?ie keistuoliai be galo sededavo kokiame nors apleistame tvarte, o nakti i? jo i?eidavo, tykojo po kaima, ginklu ieidavo i namus, reikalaudami i? gyventoju maisto, o taip pat ir menulio.
Ir viskas butu buve gerai, kantrus lenku valstieciai butu tolerave ?iuos nepageidaujamus svecius ir, greiciausiai, nebutu apie juos prane?e sovietu kariams, bet atsitiko nepataisoma nelaime. Viena nakti ?ie itartini zmones nu?ove viena kaimo gyventoja. Kaip iprasta, jie iejo i jo namus, o paskui… O kas zino, kas nutiko toliau? Jie tikriausiai susigincijo. Gali buti, kad ?eimininkas nenorejo su jais dalytis savo kukliomis duonos ir bulviu atsargomis, o gal net bande neleisti jiems patekti i namus… Ir tada ateiviai ?eimininka nu?ove. Savininkas su savimi turejo zmona ir suaugusia dukra, bet kazkodel ?ie baisus zmones ju neliete.
Po ?io ivykio visas kaimas sunerimo. Tai suprantama, nes jei ?ie zmones nu?ove viena kaimeli, tai kur garantija, kad kita nakti nenu?aus kito? O kaimieciai, pasitare tarpusavyje, vaik?tynes aprupino vienintele ?iuo metu realia valdzia – Raudonaja armija. Sako: ateik ir apsaugok mus. I?laisvinkite kaima nuo ?iu baisiu zmoniu, kad ir kas jie butu.
Bet kokios nebaigtos piktosios dvasios, isitvirtinusios gale, buvo Smersh dalis. Butent SMer?evitai turejo susidurti su tokia publika. Kaimo vaik?ciotojai buvo i?siusti pas Alekseju Mazharina.
Macharinas nemokejo lenki?kai, o vaik?ciotojai (ju buvo trys) nemokejo rusu kalbos. Bet vis delto jiems pavyko suprasti vienas kita. Sunkus pokalbis truko valanda, ir del to Mazharinas daugiau ar maziau suprato situacija.
Taip ir buvo, kiek jis suprato. Dar visai neseniai kaime buvo nedidelis vokieciu garnizonas – kazkas pana?aus i artilerijos dalini su trimis pabuklais. Kartu su vokieciais buvo dar keli zmones – apie de?imt, o gal ir penkiolika. Ne, jie nebuvo vokieciai, nes nekalbejo voki?kai, taip pat nesielge kaip voki?kai. Gali buti, kad ?ie zmones buvo rusai, nors buvo apsirenge voki?komis uniformomis. Kodel kaimo zmones tikejo, kad ?ie zmones yra rusai? Bet todel, kad jie keikesi rusi?kai. O, rusi?ku keiksmu negalima supainioti su jokiais kitais keiksmais!
Na, o tada, prie? pat Raudonajai armijai atvykstant, vokieciai, paeme ginklus, paliko kaima. O kartu su vokieciais pasitrauke ir tie zmones, kurie nebuvo vokieciai. Bet, kaip paai?kejo, ne visi. Liko trys ar keturi. O kodel jie liko – kas zino? Ir taip jie nuzude viena i? kaimo gyventoju.
I?klauses vaik?ciotoju, Mazharinas i?kart susitiko su keliais savo pavaldiniais. Reikejo aptarti situacija ir nuspresti, kaip elgtis toliau.
«Greiciausiai tai yra vlasovieciai», – pasiule Ignatas Chausas. – Tai gerai zinomas faktas… Jie nelabai nori slampineti kartu su vokieciais. Kai kurie lieka. Jie bando gauti sovietinius dokumentus ir praeiti kaip savo. Visai neseniai kalbejomes su ?iais vaikinais. Netoli Bresto, jei prisimenate…
«Mes prisimename», – visiems atsake Kirilas Cernychas. – Kaip tu gali pamir?ti? Jie buvo pikti vaikinai, uzsispyre. Jie atmu?e iki paskutines minutes. Jie bande prieiti prie musu su peiliais.
«Tai yra tas pats», – sake Ignatas Chausas. – A? tau sakau tiksliai! Zeme po niek?u kojomis uzsidege! Jie ie?ko budu, kaip i?gyventi. Kelionei renkami charci?kiai. Jie paims ji ir eis i prieki. O tiksliau, atgal. I buvusia tevyne. Ten lengviau pasiklysti.
«Taigi turime juos pa?alinti», – sake Prokhoras Zarecnevas. «Mes nuvaziuosime i ta kaima ta pacia nakti ir… Ju ten tik trys ar keturi». Mes susitvarkysime.
– O jeigu ju bus daugiau? – suabejojo Macharinas. «Sakykim, trys ar keturi naktimis klaidzioja po kaima, o likusieji laukia troboje?.. Kaipgi nesuklysti?
– O ne! – nesutiko Kirilas Cernychas. «Jei kaime ju butu daugiau, jie apie tai zinotu! Ar kaime galima ka nors paslepti? Ten apie visus viskas zinoma. Ir nesvarbu, ar kaimas lenki?kas, rusi?kas ar dar kas. Zinau, ka kalbu – pats esu kaimietis.
– Protinga, – nusi?ypsojo Maharinas. «Na, mes nepra?ausim pastiprinimo». Galime patys susitvarkyti. Ne pirma karta.
Kita nakti penki smer?eviciai kartu su trimis vaik?ciotojais i?vyko i kaima.
– ?tai, ju tvartas! – vaik?ciotojai nedrasiai parode i tupus pastata, tamsejanti uz kaimo pakra?cio.
– Suprantu, – pasake Maharinas. – Ka gi, aciu. Dabar eik i? cia! Ateik gyventi!
Kaimieciams to kartoti nereikejo, jie viska puikiai suprato i? pirmo karto, nors Macharinas kalbejo rusi?kai. Vaik?ciotojai vienu balsu uzduso ir dingo tamsoje.
Smer?evikai tyliai ir nepastebimai prislinko prie tvarto. Tvarte nesigirdejo jokiu garsu, nesimate ?viesos ir net nesijaute dumu kvapo. Tai yra, nebuvo juntamo zmogaus buvimo.
– Ar kaimieciai mus apgavo, ar kaip? – suglumes su?nibzdejo Chausas.
– O gal jie tiesiog i?ejo? – tuo paciu pa?nibzdomis pasake Cernychas. – Kalbu apie vlasovitus… Tarkim, i kaima. Arba visam laikui…
– Klausyk, vade! – Semjonas Martynokas su?nyp?te Macharinui i ausi. – Leisk man prieiti arciau ir pasizvalgyti.
– Nagi, – pasake Maharinas.
– Taip, – pasake Martinokas.
Ir jis tuoj pat nepastebimai ir tyliai dingo tamsoje. Netrukus grizo ir taip pat tyliai ir nepastebimai, lyg butu i?auges i? zemes.
– Jie niekur nedingo! – su?nibzdejo Martinokas. – Yra infekciju. Maziausiai vienas. Jis kvepuoja… Na, jei taip, tai kiti yra kazkur ?alia. Manau, kad taip, kormoranai gauna kasdiene duona…
Martynokas buvo i? Odesos ir mego i pokalbi ivesti koki nors konkretu Odesos zodi ar net visa fraze.
– Mes laukiam! – isake Maharinas.
Ilgai nelaukeme – apie pusvalandi. Netrukus tamsoje pasigirdo keliu zmoniu zingsniai, po kuriu pasigirdo kvepavimas ir kiti garsai.
– Taip! – uzkimdamas tare Mazharinas, kai garsai ir kvepavimas tapo labai artimi. Zodis «taip» ?iuo atveju rei?ke komanda «ugnis».
Fotografuoti tamsoje nera lengva uzduotis, net jei esate patyres zmogus. Kur prie?as, kur musu draugas? Po pirmuju sprogimu du ar trys kunai – tai buvo ai?ku i? budingu garsu – nukrito ant zemes. Kazkas – tai velgi buvo ai?ku i? garsu – stacia galva puole i tvarta ir uztrenke uz saves sunkias duris, kurios cir?kejo neteptais vyriais, ir ?is uzesys buvo stipresnis uz visus ?uvius. I? tvarto i? karto pasigirdo ?uviai – ?aude i? kulkosvaidzio ir ?autuvo. Jei taip, vadinasi, buvo bent du ?auliai. Nors buvo neai?ku, i? kur jie ?aude – pro sienas ar i? kokiu ply?iu ar langu.
– Klausyk, vade! – su?uko Semjonas Martynokas (kalbeti pa?nibzdomis dabar nebeliko prasmes). – Man nepatinka ?i naktine serenada! Leisk man smogti jiems granatomis! Prieinu arciau, surasiu koki nors ply?i ir…
– Eime! – sutiko Maharinas. – Bet ne vienas, o kartu. Del patikimumo mums reikia kito zmogaus.
– A?! – Ignatas Chausas i?krito i? kazkur i? tamsos.
«Gerai», – pasake Mazharinas.
«Tu kol kas nustok ?audyti», – pasake Martynokas. – O ka gero, uzkabinkite Dievo tarnus Ignata ir Semjona…
Smer?evitai nustojo ?audyti, bet toliau ?aude i? tvarto. Tiesa, nedaznai – retais pavieniais ?uviais ir trumpais pliupsniais. Jie tikriausiai taupe savo ?ovinius arba tiesiog nezinojo, kokiu budu ?audyti. Ir tai buvo gerai: tai, kad prie?as paleido retus ?uvius, ir tai, kad jis buvo dezorientuotas. Esant tokiai situacijai, priselinti prie tvarto, surasti jame langa ar kita ply?i ir mesti ten granata yra daug lengviau. Nieko, viskas turetu susitvarkyti. Viskas bus gerai, nes tai ne pirmas kartas.
Netrukus kazkur tvarto gilumoje nugriaudejo duslus sprogimas – tai Martynokas, o gal Chausas mete granatas. I? tvarto pasigirdo prislopintas riksmas, po kurio ilgu, beveik nesibaigiamu ?uviu i??ove kulkosvaidis. Nugriaudejo dar vienas granatos sprogimas, ir viskas nutilo. Daugiau ?uviu i? tvarto nesigirdejo.
– Visi gulekite! – isake Mazharinas Zarecnevui ir Cernykui. – Mes laukiam!
– Vadas! – Zarecnevas dejavo i? tamsos, ir ?iame dejone buvo kazkas, kas priverte Macharina stacia galva verztis ta kryptimi, i? kurios kilo dejone.
Prokhoras Zarecnevas gulejo ant ?ono, sulenktomis kojomis.
– Ka? – paklause Macharinas, nors i? ?io klausimo nebuvo jokios prasmes, nes viskas jau buvo ai?ku.
«Tai mane uzkabino», – pro sukastus dantis pasake Zarecnevas. – Pataike man i ?ona. Atrodo du kartus…
«O, tu!…» – susierzines tare Macharinas, ciupinedamas Zarecnevo kuna. – Buk kantrus, a? tiesiog… Tiesiog…
Zarecnevas vilkejo pamink?tinta ?varka, po pamink?tinta striuke buvo tunika, o po tunika – apatiniai mar?kiniai. Tai sudetingas reikalas! Pabandykite taip, su tiek daug drabuziu ir net visi?koje tamsoje, kad nustatytumete, kur yra zaizda ir ar tai viena, ar, galbut, kelios i? ju! Be to, pabandykite nustatyti, kiek jie yra sunkus. Dabar butu gaisras, bet tu negali uzdegti – o jei kas nors ?audys i? tvarto!
– Ka tu cia turi? – susuko iki Macharino ir Zarecnevo Cernychu.
«Ji tai pataike», – pro sukastus dantis atsake Maharinas.
«Leiskite man padeti», – pasake Cernychas. – Du zmones yra patogesni.
– Stebekite tvarta! – pasake Mazharinas. – Niekada negali zinoti… a? kazkaip pats…
I? tamsos pasigirdo trumpas atodusis, ir prie?ais Mazharina pasirode Semjonas Martynokas.
– ?tai ir a?! – pasake jis ir sustojo. – Ar kas nors buvo subraizytas?
«Jis», – parode i Zarecneva Macharinas, nors tamsoje nebuvo matyti, i ka tiksliai jis rodo.
– Stipriai? – paklause Martynokas.
– Velnias zino! – atsake Mazharinas. – Tamsu, nieko nematai… Kur Ignatas?
«Ko nezinau, to nezinau», – atsake Martynokas. – A? buvau ?alia. Jis net imete granata i kazkoki ply?i. Bet a? nezinau, kur jis dabar. Nieko, pasirodys.
Martyno balsas buvo linksmas, bet tuo pat metu jame tvyrojo nerima keliantis netikrumas.
– O tie, kurie yra tvarte? – paklause Macharinas.
«Na, su jais, manau, viskas ai?ku», – atsake Martynokas. – Jie kepti, pigus vilkai. Kas gali i?gyventi tris granatas? O kiti du dainavo savo serenada…
– Kurie du? – nesuprato Macharinas.
«Tamsoje sutikau du zmones», – paai?kino Martynok. – Jie gulejo vienas ?alia kito piktzolese, netoli iejimo i tvarta. Vienas pasiruo?es, kitas suzeistas. Jis metesi ir vartojo, dejavo ir keikesi. Rusi?kai, zinai… Na, a? ji raminau… Peiliu. Peilis labai ramina. Manau, buvo keturi. Vlasovitai, kaip buvo sakyta.
Jis nutilo, klausydamasis tamsos.
– Bet kur musu Ignatas? – jis paklause. – Man nepatinka ?i partitura… Klausyk, vade! A? einu tirti! O tiksliau, a? slystu. O jei jis, Ignatas, irgi… Tuo pat metu i tvarta imesiu dar viena granata. Buti tikram.
«Bukite atsargus lauke», – sake Maharinas.
– Kodel gi ne! – Martyno balse skambejo ironija. «Buk atsargus, dukra», – pasake motina, siusdama savo Sonecka i pasimatyma su jureiviu. Nes tie jureiviai yra tokie pok?tininkai! «A? tikrai padarysiu», – atsake Sonechka…
Su ?iais zodziais Martinokas dingo tamsoje. Ir Macharinas pradejo atsargiai, liesdamas, atsegti suzeistaji Zarecneva, pirmiausia jo pamink?tinta striuke, paskui tunika. Jis turejo butinai prieiti prie zaizdu ir jas sutvarstyti. Cernychas buvo netoliese, jis gulejo ant zemes, klausesi ir ziurejo i tamsa.
Kuri laika buvo tylu, tada sprogo granata. Po sprogimo nesigirdejo jokiu ?uviu ar kitu garsu. Netrukus i? tamsos pasigirdo sunkus, uzkimes alsavimas. Cernychas ruo?esi ?audyti, taip pat ir Macharinas.
