– Ar ka nors pamir?ai? – paklause Macharinas.
– Nemanau, – atsake Cernychas. – Butelis degtines – ?tai, ki?eneje, pistoletai – ?tai jie.
Jis atidare savo palto uodegas: po rankomis buvo pistoletai, po viena i? abieju pusiu.
«?tai, eik», – ispejo Maharinas Kirila.
Cernychas linktelejo, uzsisege palta, uzsitrauke kepure ir i?ejo.
– Eisime po pusvalandzio, – pasake Semjonas, ziuredamas i Pavlina. – Palauk, a? dabar…
Jis nuejo i kita kambari ir netrukus grizo, bet visi?kai kitokiu pavidalu. Jis vilkejo i?kilmingo karininko ?varka su auksiniais peciu dirzeliais, buvo su Raudonosios zvaigzdes ordinu ir keturiais medaliais. Bridzai taip pat buvo ne kasdieniai, o tamsiai melyni, o chromuoti aulinukai blizgejo.
«Dabar a? pilnai apsirenges», – tare Semjonas, ziuredamas i save. – Taigi, vade, leisk man ir Pavlinai pasinerti i nenusakoma husaru ?elsma!
«A? leidziu», – negailestingai nusi?ypsojo Maharinas.
– Aciu, – mandagiai nusilenke Martynokas. «I?vyksime po pusvalandzio». Tuo tarpu i?mokime flirtuoti ir smulkinti.
Pavlina nieko neatsake, tik atsiduso.
«Bet nereikia dusauti», – pasake Semjonas. – Neikite i restorana nepaflirtuodami su panele. A? zinau, ka sakau! Tai pirmas dalykas. O antrasis – labai lengvas mokslas. Daugumai moteru tai pavyksta i? pirmo karto.
Bet atrodo, kad Pavlina nepriklause butent tai daugumai, nes mokslas jai buvo duotas labai sunkiai. Semjona i? uolumo net skaudejo, bandydamas i?mokyti Pavlina bent keliu tipi?ku moteri?ku i?daigu ir grimasu. Bet buvo smagu. Visi juokesi: Semjonas, Mazharinas ir net pati Pavlina.
– Na, manau, kad to uztenka pirmam kartui, – i?kvepe Semjonas. – Laikysime, kad esate ne lengvabudi?ka, o rimta lenke. Ko gero, yra ir tokiu… Bet vis tiek rimtos damos, ne, ne, ir ?audykite akimis aplinkui. Jos tokios moteri?kos prigimties… Nagi – ?audyk! Vel! Ir toliau! N-taip… Na, tarkime, kad i? pradziu to uzteks…
* * *
I restorana jie atvyko puse ?e?iu. Paememe staliuka, nuo kurio ai?kiai matesi iejimas i restorana ir atsisedome. Prie ju priejo padavejas.
– Ka pareigunas ir jo ponios nori isakyti? – lauzyta rusu kalba paklause padavejas.
«Viska savo nuoziura, bet taip, kad butu ai?ku, kad ponas karininkas ir jo ponios vaik?to», – atsake Martynokas. – Gal man reikia pasiai?kinti?
– O ne! – atsake padavejas. «Mes padarysime viska del dzentelmeno karininko ir jo ponios».
– Ar tai padavejas, kuri turetume stebeti? – su?nibzdejo Semjonui i ausi Pavlina.
– Velnias zino! – atsake Martynokas ir nerupestingai nusi?ypsojo. – Paziurekime, ar jis toks, ar ne… O tu pakeisi veida.
– Kaip tai? – nesuprato Pavlina.
– ?ypsokis, – atsake Martynokas. – Galima net juoktis. Ir kuo kvailiau, tuo geriau. A? tave i?mokiau…
«Taip, prisimenu», – atsiduso Pavlina.
– Pirmyn, – padrasino Semjonas. – O tavo kvailas juokas ir ?ypsenos, beje, irgi yra ginklai. Nepamir?k.
Pavlina vel tyliai atsiduso ir plonu balsu kikeno. Tada ji priejo arciau Semjono ir su?nibzdejo jam i ausi:
– Na, ar man tai pavyksta?
– Ir kaip! – tyliu balsu atsake Martynokas. – Protingas tu! Tiesiog gimes zvalgybos pareigunas! Matai, niekas i mus nekreipe demesio. Jei jie butu sedeje ramiai, kaip peles, tikrai butu atsiverte. Ir mums nereikia kitu zmoniu demesio.
Padavejas atejo su padeklu, prikrautu uzkandziu ir gerimu.
– Tikra rusi?ka degtine ponui sovietu karininkui ir jo panelei! – paskelbe jis.
– Na taip? – Martinokas nepatikejo. – O i? kur gavai?
I tai padavejas tik paslaptingai nusi?ypsojo.
– Eime pasivaik?cioti! – su?nibzdejo Semjonas, su ?ypsena zvelgdamas i Pavlina ir pildamas degtine i taures.
– Ar tureciau ji gerti? – Pavlina su pasibjaurejimu pazvelge i degtine.
– Butinai! – ?ypsena nenuleido nuo Martynkos veido. – Zinoma, ne vienu gurk?niu, o gurk?neliais – kaip ir pridera restorane esancioms mieloms damoms… Atsine?k prie lupu ir gurk?nok. Kaip ?itas. Taciau raukti antakiu nereikia. Ka tu! Apsimesti malonumu!
Kalbedamas Semjonas tuo pat metu nepastebimai apsidaire po sale. Lankytoju nebuvo daug. I? kariuomenes buvo tik jis ir dar vienas lenku karininkas, taip pat su ponia. Kartkartemis vir? lauko duru kabantis skambutis suskambejo lankytojams ateidamas ir i?eidamas. Martynas visus pastebejo, idemiai apziurejo visus ateinancius ir i?einancius, stengdamasis nieko nepraleisti. Ir kiekviena karta mintyse pazymejo: «Tai ne viskas. Ne, ne tai…»
Taip praejo pusvalandis. Dar karta suskambo skambutis vir? duru, i restorana iejo nauji klientai – vyras ir moteris. Martynas tyliai spustelejo liezuvi. Pavlina pasilenke prie jo ir su?nibzdejo:
– ?tai matai…
– Suprantu, – pasake Semjonas. – Gerai, kad pastebejai. Nesijaudinti. Mes ziurime.
I sale iejusi moteris i?ties buvo grazi. Bet tai buvo ?alta, atstumianti grazuole. Tam tikra prasme ?i moteris buvo pana?i i gyvate. Gyvate irgi savaip grazi. Moteris buvo lankscios figuros, o jos veidas, kaip atrode Semjonui, taip pat ?iek tiek primine gyvate. Jos bendrazygis buvo apsirenges padoriu civiliniu kostiumu, dailiai i?lygintais plaukais, visi jo judesiai buvo tikslus ir neskubus. «Taip! – tare sau Martynokas. «Atrodo, tokie jie yra, ?ie grazus vaikinai!
Vyras ir moteris zenge kelis zingsnius ir sustojo sales viduryje. Prie ju i?kart priejo padavejas – ne tas, kuris aptarnavo Martyna ir Pavlina, o kitas. Vyri?kis jam kazka trumpai pasake, o padavejas jam taip pat trumpai atsake. Letai pora ejo toliau, priejo prie iejimo ?one nepastebimu duru, padavejas atidare ?ias duris, iejo vyras ir moteris. Padavejas kazkur dingo, bet labai greitai grizo su padeklu, ant kurio buvo sukrauti uzkandziai, ir buteliu vyno. Padavejas iejo ir uzdare uz saves duris.
I sale pro tarnybini iejima izenge jaunas ?viesiaplaukis vyras. Tai buvo Janas Kicakas. Lyg atsitiktinai jis praejo pro stala, prie kurio sedejo Martinokas ir Pavlina, ir padare vos pastebima zenkla. Semjonas uzsimerke ir vel jas atmerke. Tai rei?ke, kad jis mate jam duota zenkla ir teisingai ji suprato.
– Ahh… – tare Pavlina, zvilgsniu sekdama Jana Kitsaka.
– Taip, – atsake Martynokas ir nusi?ypsojo. – Tu esi protingas. Tai musu zmogus. Jis bus tas, kuris stebes tuos… – jis zvilgsniu parode i atskiro kambario duris, kur dabar buvo isikurusi i gyvate pana?i moteris ir jos palydovas. «Ir tai rei?kia, kad mes ji apdrausime». Tuo tarpu laukiam…
Uzkandziu ir gerimu itartinai porai atne?es padavejas i? privataus kambario nei?ejo. Atrodytu: kadangi esi eilinis padavejas, tai susimastai, ka tu ten taip ilgai veiki? Sutvarke uzkandzius, palinkejo lankytojams gero apetito – ir teskite savo tiesiogines pareigas. Taciau vos iejes i kambari, jis ir toliau ten pasiliko. Zinoma, tai nepraleido Martyno demesio. «Pasitarkite, kormoranai! – jis mane. «Tai rei?kia, kad jie yra viena imone! Atrodo, kad Pavlina galvojo apie ta pati. Ji pastebejo ir keista padavejo elgesi.
Dar karta suskambo varpas, o i restorana iejo pats Mazharinas, lydimas dvieju ginkluotu kareiviu. Del to buvo susitarta i? anksto. Mazharinas turejo pavaizduoti karinio patrulio vadova. Iejes i sale, jis neskubedamas apsidaire. Padavejas i?kart pribego prie jo, bet Maharinas tik mostelejo ranka ir nuejo link stalo, prie kurio sedejo Martynokas ir Pavlina.
– Jusu dokumentai! – tycia garsiai tare Maharinas, kreipdamasis i Semjona.
– Pra?au! – lygiai taip pat garsiai atsake Martynokas, i? krutines ki?enes i?emes dokumentus ir paduodamas Mazharinui.
Macharinas apsimete tikrinantis jam duotus dokumentus, o tuo tarpu tyliai zvilgtelejo i Semjona.
– ?tai jie, – su?nibzdejo Semjonas, ?ypsodamasis nerupestinga ?elotojo ?ypsena. – Ir padavejas taip pat su jais. Jie pasitaria.
– Viskas gerai! – tuo paciu garsiu balsu pasake Macharinas, duodamas dokumentus Martynui. – Pra?au jusu, drauge leitenante, nepasilikti veliau nei paskirtas laikas! Ir del to, – parode jis i degtines buteli, – taip pat bukite atsargus. Atminkite, kad esate sovietu karininkas!
– A? paklustau! – pasake Martinokas.
Maharinas su kareiviais i?ejo i? restorano.
«Jie bus netoliese», – pasake Semjonas Pavlinai. – Kitaip niekada nezinai…
– A? tai supratau, – atsake Pavlina ir plonu balsu kikeno. – Na, ar galiu apsimesti?
– Kaskart vis geriau ir geriau! – padrasinanciai tare Martynokas.
* * *
Padavejas i? privataus kambario i?ejo lygiai po a?tuoniolikos minuciu – Martynokas ?i fakta pastebejo ypac atsargiai. O dar po ?e?iolikos minuciu i?ejo vyras ir moteris. Jie tyledami nuejo link i?ejimo i? restorano.
– Demesio! – su?nibzdejo Martinokas.
– Matau! – lygiai taip pat trumpai atsake Pavlina.
Semjonas mostelejo ranka, pakviesdamas padaveja. Jis pribego prie stalo, Semjonas, neskaiciuodamas, idejo pinigus i rankas ir kartu su Pavlina taip pat patrauke link i?ejimo.
«Pareigunas taip greitai i?eina…» – pasake padavejas.
«Ka mes galime padaryti?» Semjonas atsiduso. – Ar matete cia atvykusi karini patruli?
– O taip! – atsake padavejas.
– Jis sugadino visa ?ventes dziaugsma, – susierzines susirauke Semjonas. – Velniai atne?e…
– O taip! – pakartojo padavejas. – Bet karininkas su savo grazuole ateis pas mus kita karta?
– Tikrai, – atsake Semjonas.
Lauke buvo tamsu, bet dege blankus zibintai, kurie vos sklaide tamsa. Martynas apsidaire. Jis buvo beveik apleistas. Prie?ais iejima i restorana, kitoje gatves puseje, abejingu zvilgsniu stovejo vyras, neai?kiai pana?us i besizaidusi darbininka.
– Ahh… – tare Pavlina.
– Taip, taip, – patvirtino Semjonas. – Tai musu Kirilas. Laukia padavejo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «Литрес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/chitat-onlayn/?art=70542205&lfrom=174836202&ffile=1) на Литрес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
