– Tai mes, – i? tamsos pasigirdo Martynkos balsas. – Tiksliau a?… Padekite – ?iaip musu Ignatas buvo kietas vyrukas…
Pasilenkes Cernychas priejo prie Martynkos ir atsiklaupe.
– Taip, – pasake Martinokas. – Tu teisingai supratai. Ignatas Chausas buvo ten, o Ignato Chauso jau nebuvo… Netoli tos trobos a? ji sutikau. Ignatai, a? sakau, kad tu cia guli, kaip liepos menesio papludimyje? Kelkis, sakau, ir eikime pas savo zmones. Taigi, mes priejome prie savo… Atrodo – su Ignatu, bet jei paziuresi, tai be jo. ?tai tokia serenada…
Jis nutilo. Kiti irgi tylejo, nes nebuvo ka pasakyti. Cia viskas buvo ai?ku ir suprantama: buvo Ignato Chauso, o Ignato Chauso nebera. Todel zodziai cia buvo pertekliniai.
«Ir viskas, kas yra tvarte», – sake Martynokas. «Mes iklimpome, jus kormoranai… Zodziu, mes atlikome savo uzduoti».
Ir taip i?ejo, kad penki smer?evitai i?vyko i misija, o trys grizo. Ignatas Chausas mire, o Prokhoras Zarechnevas ilga laika praleido ligonineje. Gal net iki pacios pergales. Reikejo sukomplektuoti grupe, bet tai subtilus reikalas. Cia nepaimsi pirmo pasitaikiusio. Cia reikia ziureti i zmogu i? visu pusiu, i?klausyti, net pauostyti. Ir tik tada nuspreskite, ar jis tinkamas ar netinkamas tarnybai Smersh. «Smersh» grupei sukomplektuoti prireiks daug laiko.
2 skyrius
Pasirodo, ?is lenkas galejo kalbeti rusi?kai. Negalima sakyti, kad tai buvo gerai, bet apskritai tai buvo suprantama. Ir daugelis lenki?ku zodziu taip pat buvo gana suprantami rusu ausiai. Na, gerai, jei taip yra. Jei jus suprantate savo pa?nekova, o jusu pa?nekovas supranta jus, tada jus greiciau suprasite, ko jums reikia vienas kitam.
Nors Aleksejui Mazharinui, Kirilui Cernychui ir Semjonui Martynko i? lenko nieko nereikejo. Atvirk?ciai, ?iam lenkui kazko i? ju reikejo. O tiksliau ne konkreciai i? Macharino, Cernycho ir Martynoko, o, atrodo, i? visos Raudonosios armijos. Ryte pulko zvalgybos vir?ininkas pulkininkas leitenantas Rezunovas atejo pas Mazharina ir jam pasake:
– Tada pas mus atejo kazkoks lenkas. Jis sako, kad yra i? cia, i? Krokuvos. Jis sako, kad nori prane?ti keleta svarbiu naujienu. Kaip apie ?nipus…
– Kokie ?nipai? – nesuprato Macharinas.
«Vokieciu kalba, kas dar», – pasake Rezunovas. – Na, kadangi ?nipai yra jusu specialybe, manau, butu teisinga, jei a? perduociau jums ?i lenka, taip sakant, i? ranku i rankas. Apskritai, ateik ir pasiimk. Jis cia su manimi. Galbut jis tikrai nori pasakyti ka nors vertingo…
Mazharinas pasiunte Semjona Martynka pas Rezunova, o jis atveze paslaptinga lenka. O dabar jie sedejo vienas prie?ais kita ir ziurejo vienas i kita. Lenkas tampa smer?evitu, trys smer?evai – lenku. Lenkas buvo jaunas, mazdaug dvide?imt penkeriu, malonaus, protingo veido ir atviro zvilgsnio.
– Koks tavo vardas? – paklause Macharinas lenko.
– Janas Kitsakas, – atsake lenkas.
– Ar tu i? cia? – paklause Macharinas.
«Taip, Krokuva», – atsake lenkas. «Visa mano…» jis nutilo, ie?kodamas tinkamo zodzio, «mano mama ir mano tatui, mano dede ir mociute – jie visi i? Krokuvos».
«Krokuva yra geras miestas», – sake Mazharinas. – Na, jis pusiau sunaikintas, bet vis tiek grazus.
– O taip! – pritare lenkas. – Gera vieta… Ir bus dar graziau, nes ju cia nebera. Nemcevas.
– I? kur tu zinai rusi?kai? – paklause Martynokas.
– O, a? gerai nemoku tavo kalbos! – numojo ranka Janas Kitsakas. – Toks mazas. Suzinojau… Prie? kara Krokuvoje gyveno rusai. Jie pabego… pabego nuo sovietu valdzios ir apsigyveno Krokuvoje. Pabuvau su jais… buvau draugai. Ir jie mane i?moke kalbos.
Lenkas nutilo ir su tam tikra baime eme ziureti i smer?evicius, tarsi stebedamasis, ar jis nei?sprudo ka nors nereikalingo.
– Ar norejai mums ka nors pasakyti? – ?ypsodamasis paklause Maharinas.
– Norejau, – linktelejo lenkas. – Tau ar ne, a? nezinau. Nesvarbu. Taigi jus manes klausiate, vadinasi, klausiate.
«Mes klausomes», – sake Mazharinas.
– I? pradziu norejau paklausti… paklausti: kas jus, ponai karininkai?
«Mes esame Smersh», – atsake Mazharinas. – Rei?kia «mirtis ?nipams». Gaudome vokieciu ?nipus ir tuos, kurie jiems padeda.
«Tai gerai», – linktelejo Janas Kitsakas. «Nes a? norejau tau pasakyti…» jis trumpam nutilo, rinkdamas mintis. – Norejau papasakoti apie ?nipus. Apie vokieciu ?nipus cia, Krokuvoje. Tiksliau apie viena dama… viena moteri. Nezinau – gal ji ne ?nipas, o tiesiog vokieciu paleistuve. Zinote, valdant vokieciams tokiu buvo daug. Jaunesni ir grazesni buvo pas karininkus, kiti – su kareiviais. Nenoriu ju teisti… Noriu kalbeti apie ka kita. Nezinau, gal tai tau visai ne tsekave… neidomu, bet…
– Ne, ne, mums labai idomu! – Macharinas energingai mostelejo ranka. – Mes atidziai klausome! Pasakyk mums!
O Janas Kitsakas pasake taip. Valdant naciams, jis gyveno Krokuvoje – kur jis galejo eiti? Cia buvo jo namai, cia gyveno jo tevai. Gyvenimas buvo sunkus, reikejo kur nors dirbti, kad nemirtu i? bado, isidarbino darbininku restorane. Tai buvo vokieciu karininku restoranas, niekas kitas, galima sakyti, cia nelanke. Zinoma, i?skyrus moteris, kurias pareigunai atsiveze.
Kol kas Janas Kitsakas neskyre didelio demesio nei pareigunams, nei ju moterims. Jis neturejo tam laiko ir buvo pavojinga atidziai ziureti i restorano lankytojus, kad ir kas jie butu.
Taciau viena diena jis vis delto atkreipe demesi i viena i? damu. Kodel? Jis pats nezino kodel. Taip atsitiko, galima sakyti, savaime. Pirma, ponia buvo labai grazi, ir jus nei?vengiamai atkreipiate demesi i grazia moteri. Antra, ji visada ateidavo i restorana su tuo paciu pareigunu, o dauguma kitu damu karts nuo karto keisdavo ponus. Taip, butu gerai su vienu, bet tai buvo ne tik karininkas, jis buvo vienas auk?ciausiu Krokuvos gestapo laipsniu – Kaufmanas. Galima sakyti, visa Krokuva ji pazinojo, o tie, kurie jo nepazinojo, girdejo apie jo baisius kruvinus poelgius. Vardas Kaufmanas buvo mirties sinonimas. Ir butent su ?io vyro mirtimi i restorana atejo grazi moteris. Tik su juo ir su niekuo kitu.
Bet tai nebuvo viskas. Be to, kiekviena karta, kai Kaufmanas ir jo bendrazygis atsiskirdavo atskirame kambaryje, o jiems bunant niekas nedrisdavo net prieiti prie to kambario duru. I?skyrus, zinoma, padaveja, bet padavejas kiekviena karta buvo tas pats. Be to, ?i grazuole puikiai kalbejo voki?kai – Janas karta visai netycia i?girdo jos frazes fragmenta, skirta Kaufmanui. Tai buvo gryna voki?ka. Tai rei?kia, kad ?i moteris greiciausiai buvo vokiete.
Ir tai tesesi tol, kol Raudonoji armija priartejo prie Krokuvos ir i? rytu pradejo girdeti ?uviai. Dauguma nuolatiniu restorano lankytoju, iskaitant pati Kaufmana, akimirksniu dingo. Janas, zinoma, nezino, ar jie dingo i? Krokuvos, bet restorane daugiau ju neatsirado.
Bet ta pati grazi moteris i?lieka! Ir ji vis tiek atejo i restorana, bet su kitu palydovu – kazkokiu civiliais drabuziais apsirengusiu lenku. Ir vis tiek jie uzsidare atskirame kambaryje ir ilgai apie kazka kalbejo. Tiesa, juos aptarnavo kitas padavejas. Tas buves padavejas dingo kartu su Kaufmanu ir kitais nuolatiniais restorano lankytojais. Taip, taip, lordo pareigunai teisingai suprato: restoranas vis dar veikia, neuzsidare, todel lordo pareigunai gali bet kada ateiti ir ten bus labai laukiami. Tiesa, moteru restorane nebera, kaip buvo valdant vokieciams, bet ponu karininkai gali ateiti i restorana su savo moterimis.
– Vadinasi, sakai, kad ?is Kaufmanas pabego, o ta moteris liko? – patikslino Macharinas.
«Taip, taip», – patvirtino Janas Kitsakas. – Ji liko. Ir tai man atrodo keista. nesuprantu…
– Kas cia nesuprantamo? – ?yptelejo Semjonas Martynokas. – Kai slampineji, meiluzems nelieka laiko. Kas tokiais atvejais su savimi tempiasi grazuoles? Noreciau, kad galeciau cia i?gyventi… Tai iprastas dalykas!
– O ne! – kar?tai paprie?taravo Janas Kitsakas. – Ji nebuvo kochane… meiluze. Ji buvo kazkas kita!
– Kodel taip manai? – Ma?arinas primerke akis.
«Ji nepana?i i Kohanka», – abejodamas pasake Janas Kitsakas. – Kohanki – jie visi atrodo vienodai. Nors jie nepana?us vienas i kita, vis tiek visi turi ta pati veida. Manau, lordo pareigunai supranta, ka noriu pasakyti. Tame restorane maciau daug moteru… Taciau ?i moteris turi visai kitoki veida. Visi?kai kitoks…
– Kas yra kitas? – paklause Martynokas.
– Na, dar kazkas… – lenkas bejegi?kai pajudino pir?tus. – Jie atrodo kaip ?unys. Taip, ?unims. Kalbu apie voki?kas kohankas, kitu nemaciau. Kas para?yta ant ?uns veido? Paklusnus savo ?eimininkui. Paklusnumas… Taip yra su vokietemis. Taciau ?i moteris turi visi?kai kitoki veida. Ant jo yra ?alta… ?alta. Ir dar – pyktis.
«Tu sakei, kad ji grazi», – suglumes pasake Semjonas Martynokas.
«?alta irgi grazu», – paprie?taravo lenkas. – Tik tai visai kitoks… grozis.
– Na, kaip manai, kas ji? – paklause Macharinas.
– Nezinau, – guztelejo peciais Janas Kitsakas. – Kas man apie tai pasakys? Bet a? manau, kad… Jei ji nera apleista kochane, ir jei ji apie ka nors kalbejo su paciu Kaufmanu, ir jei juos aptarnautu tas pats padavejas, kuris taip pat dingo i? restorano, kai tik tavo kariuomene izenge i miesta, o jei Kaufmanas pabego, bet ji pasiliko, o dabar eina i restorana su kokiu lenku, ir tai kiekviena karta ta pati lenke, tada…
«Visa tai labai idomu», – lenkui uzbaige Mazharinas.
«Taip, taip», – pritare Janas Kitsakas. «Tai labai tsekavi… ?tai kodel a? atejau pas tave pasakyti… Man nepatinka vokieciai», – po pauzes pridure jis. – Man jie niekada nepatiko. Ir a? noriu tau padeti. Jei, zinoma, manimi tiki.
– Kaip daznai ?i moteris ateina i restorana su tuo lenku? – paklause Macharinas.
«Tas pats kaip su Kaufmanu», – atsake Janas Kicakas. – Du kartus per savaite. Visada tik du kartus per savaite. Treciadieniais ir sekmadieniais. Lygiai septinta valanda vakaro. Visada minute i minute. O kitomis dienomis – niekada.
«?tai kaip yra», – susimastes pasake Macharinas. – Bet tai tikrai idomu. Visada minute po minutes… Ir tomis paciomis dienomis kaip ir anksciau…
«Teisingai», – pritare Janas Kitsakas.
– Ar juos visada aptarnauja tas pats padavejas? – paklause Cernychas. – O gal kaskart vis kitaip?
«Tas pats», – atsake Yang. «Jis visai neseniai isidarbino restorane, kai vokieciai paliko miesta.
– Kam priklauso restoranas? – paklause Semjonas Martynokas. – Na, kas jame yra svarbiausias savininkas?
– Pan Mironchak, – atsake Janas.
– O kas jis, ?is ponas Mironcakas? – paklause Martynokas.
– Burva, – susirauke Ianas. – Kaip ir visi savininkai. Jis mus nulupa tris kartus, bet sumoka tik pora zlotu.
– Ar jis valdant vokieciams buvo ir restorano savininkas? – paklause Martynokas.
– Taip, – atsake lenkas.
– Kokia ?iandien diena? – Maharinas susirauke, bandydamas prisiminti.
– Atrodo, antradienis, – ?yptelejo Martynokas.
«Taip, antra», – patvirtino Janas Kitsakas.
«Taigi, rytoj ?i moteris kartu su savo malonia lenke turetu ateiti i restorana», – pasitryne kakta Mazharinas. – Lygiai devyniolika nulis-nulis.
– Tikriausiai, – guztelejo peciais Ianas. – Ji visada ateina treciadieni ir sekmadieni. Kodel ji neateina rytoj?
– Ai… – pasake Maharinas ir daugiau nieko nesake.
Jis gana ilgai tylejo. Martynokas, Cernychas ir Janas Kitsakas taip pat tylejo. Jie suprato, kad Macharinas galvoja. Cernychas ir Martynokas taip pat galvojo, o Janas, atrodo, taip pat galvojo apie kazka savo.
– Ar tu dirbsi rytoj? – pagaliau paklause Macharinas, atsisukes i lenka.
– Taip, – atsake jis.
– O tu juos pamatysi rytoj – ta moteri ir ta lenka, kuris bus su ja? – paklause Macharinas.
«Jei reikes, a? paziuresiu», – sake Yang. – Kai jie ieina i restorana. Arba kai jie i?eina i? restorano.
«Taip, turetume», – sake Mazharinas. – Ir ne tik pamatyti, bet ir sekti ja. Suzinokite, kur ji eis i? restorano. Ar galetum tai padaryti?
– A?? – nustebo lenkas.
«Taip, tu», – pasake Macharinas. – Sekti. Bet tik, supranti, slapta. Tai yra, kad nei ji, nei jos vaikinas nekreiptu i tave demesio. Ar gali susitvarkyti?
– A?? – dar labiau nustebes pakartojo klausima lenkas.
– Na, ar nori mums padeti? – paklause Mazharinas ir tu?ciai pazvelge i Iana.
– O taip! – atsake Ianas. – A? noriu tau padeti! Bet…
– Ar nustebote, kad taip lengvai jumis pasitikime? – paklause Macharinas.
I tai Ianas nieko nesake, tik nuleido galva ir i?skete rankas.
«Mes taip pat nemegstame fa?istu, kaip ir jus», – nusi?ypsojo Macharinas. – O visa kita nesvarbu.
Atrodo, kad ?ie zodziai padare ispudi Janui Kicakui. Jis pakele galva ir taip pat pazvelge i Mazharina.
«Padarysiu, ko pareigunas manes papra?ys», – tvirtai pasake jis. – Tiesa, uz tai galiu buti i?mestas i? darbo. Nes i?ejau nepaklauses…
«Na, jei kas atsitiks, kazkaip sutvarkysime ?i reikala», – pazadejo Martynokas. – Kas mes esame? Raudonoji armija, kuri saugo darbo elementa. Ir jus esate tas pats darbo elementas. Ir ?is jusu dzentelmenas Mironchakas yra zaidimo i?naudotojas ir oda! Ar negalime apsaugoti taves nuo tokio kraujasiurbio? Tiesiog duok man uzuomina, jei kas atsitiks. A? asmeni?kai atrodysiu, kad igyvendinsiu socialini teisinguma.
«Gerai», – ne per daug uztikrintai nusi?ypsojo lenkas. – A? tau pasakysiu…
– Taigi pasakykite man! – apibendrino Semjonas Martynokas. – Ir neabejokite. Nes jusu lenku pasaulio valgytoju ir savanaudi?ku zmoniu laikas baigesi! Dabar tavo laikas!
– Nesuprantu… – Janas i?skete rankas.
«Tai i? iprocio», – Martynokas pagloste vaikinui per peti. – Su laiku viska suprasi. Tai tas pats mokslas, kuri visi labai greitai perpranta. Ir i?naudotojai, ir darbo elementas. Tuo tarpu padekite mums visais imanomais budais. Kadangi telpate i kelnes, turite jas uzsisegti. Prie?ingu atveju bus netvarka.
«A? tai suprantu», – ?i karta Iano ?ypsena buvo labiau pasitikinti savimi.
– Na, gerai! – pasake Martynokas. – Vade, visa kita paai?kink jam pats.
«Turime zinoti, kur ?i moteris gyvena», – pasake Mazharinas, atsigrezes i Jana. «Arba kur ji eina kiekviena karta, kai i?eina i? restorano. Tada: viena ji eina i savo vieta arba kartu su savo ponu. Tu supranti?
– Taip, – linktelejo Janas Kitsakas. – Tai a? turiu galvoje. Bet daugiau nieko nesuprantu. Ka daryti, jei jie i?eis i? restorano ir eis skirtingomis kryptimis? Ka a? turesiu daryti? Kuo man sekti?
«Tai tiesa», – pagalvojes pasake Maharinas. – Greiciausiai taip ir bus. Tai yra, jie pasklis skirtingomis kryptimis. Ir butu gerai stebeti abu. Ech, Semjonai?
– Taigi tai tik mes! – nerupestingu balsu pasake Martynokas. – Tai iprastas dalykas.
«Na, jei tai pazistama, tu turetum tai padaryti», – sake Mazharinas. «Tereikia sugalvoti, kaip tai padaryti geriau!
– Geriau, – ?yptelejo Martynokas, – tada a? busiu su panele. Cia manes niekas niekuo neitars. Ir ka? I istaiga atvyko pareigunas ir jauna ponia! Iprastas dalykas. Kodel sovietu karininkas negali pakviesti ponios i restorana? Kitas dalykas – kur gauti tokia panele per trumpiausia imanoma laika? Su pirmaja pasitaikiusiu tokio dalyko nepadarysi… Gerai, pagalvokime. Taigi, ?is stulpas yra mano. Nuvesiu tave iki pat lop?io. Beje, – Martynokas zvilgtelejo i Iana. – Kodel manote, kad ?is ponas yra lenkas?
– Kas jis dar? – paklause Ianas.
