Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi buti… ne! Ar jie negaletu manes perkelti pas koki siaubinga kari? Vis tiek buciau vieni?as, bet bent jau nebutu taip nepatogu ji vadinti partneriu.
* * *
Kai tik uzmigau, atsimerkiau. Aplink tylus pypsejimas, duslus balsai i? koridoriaus. Pats graziausias, mieliausias mano sielos atgimimas! Bet ?i karta nenorejau cypioti i? dziaugsmo. Taciau ji negalejo atsispirti ir mostelejo i vidu apsiziurejusiai slaugei. Ji i?kart dingo ir po minutes grizo su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Kaip ir pirma karta, jis pirmiausia pazvelge i visus pypsincius monitorius, o paskui i mano veida. Jis kalbejo dar rimciau nei anksciau:
– Blogos zinios, Olga. Vel koma, o balai nepasikeite. Daugiau nei tris valandas. Ir a? vis dar nezinau priezasties. Pana?u, kad tau teks kuri laika pabuti mano kompanijoje.
Nusi?ypsojau jam – placiai ir nuo?irdziai. Jis tikriausiai nustebo ir atsisedo ant ?alia esancios kedes. Jis ?iek tiek nusilenke:
«Olga, tau reikia kazka suprasti», – staiga prie taves priejo reanimatologe. «Ryte pasitarsime ir tikrai rasime priezasti». Bet a? jau aptariau tavo atveji su keliais kolegomis – ir visi?kai niekas nesupranta, kas tau darosi.
– O kas cia blogo, Dmitrijau Aleksandroviciau?
Jis atsiduso.
– Zinote, yra toks dalykas – medicinine intuicija. Ji man ?aukia, kad tau viskas gerai. Ziuriu i tave ir negaliu saves itikinti, kad tu serga. Tokiu zydinciu veidu ?iame kambaryje dar nemaciau», – liudnai nusi?ypsojo jis. – Ir dar yra savoka – medicinine klaida. Galbut niekada nieko nerasime, bet turi buti priezastis…
Man pavyko susidaryti kitokia nuomone apie viska, kas vyksta:
– Dmitrijus Aleksandrovicius! A? tau kai ka pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog uzmiegu – ir ta akimirka pabundu kazkur kitur. O kai ten uzmiegu, cia ir pabundu. Ir mano galvoje yra ?is mazas kudikis, kuris be galo ?nekuciuojasi.
– Nesuprantu, kur tu pabundi?
«Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambejo net juokingiau, nei maniau.
Gydytojas skubiai atsistojo ir vel pazvelge i pypsinti aparata:
– Ryte pakartosime kompiuterine tomografija. Pirmajame vaizde auglys galejo buti praleistas. Tik nei?sigaskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.
– Smegenu auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.
– Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaai?kinamomis komomis… Net nebezinau, ka galvoti. Bet dar karta patikrinkime.
Kokia tikimybe, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suede vezys? Jei tureciau rinktis, verciau buciau kitame pasaulyje su nekromantais ir gakomis. Zinoma, neilgam.
– Dmitrijus Aleksandrovicius, – su?ukau, kai gydytojas jau buvo i?ejes i? kambario. – Ar gali duoti man ka nors, kad nemieguciau? A? niekada nemiegojau!
Jis tik linktelejo galva. Bet kiek veliau pagaliau i?pra?iau slaugytojos suply?usios knygos ir buvau pasiryzes kuo ilgiau i?tverti.
* * *
Arciau ryto akys uzsimerke pacios.
– Tanyukh! – su?ukau mintyse, kad bent pokalbiu save pralinksminciau. Taciau mano mergina neatsake. – Tanya, kur tu?
Ir vel tyla. Ar tikrai i?garavo? Bet ji turejo buti su manimi prie? pora valandu. Perskaiciau dar kelis puslapius, paziurejau i lubas, supratau, kad labai greitai pasiduosiu ir vel skambinau – ?i karta garsiau ir griezciau:
– Tanya!
– Na? – sumurmejau nusivylusi.
Patyriau nusivylimo banga, bet bandziau mastyti be atviro susierzinimo:
– Kur seklos?
– A? cia buvau. A? miegojau.
– Miega?!
Kazkodel ?is faktas mane labai supykde. Kol a? cia imu repa visiems, miega ?varios sielos parazitai?
«A? miegojau», – ?i karta jos balsas skambejo patenkintas. – Nemanau, kad ankstesniame gyvenime tiek miegojau tiek, kiek dabar.
Mano pasipiktinimas neturejo ribu:
– Oho! Ka, pasirodo, a? visai netureciau miegoti?
– Neprisiek, Ol, – susitaikomai su?nibzdejo Taii?ka. – Gal uzmigsiu uz mus abu. O gal jau laikas pailseti judant… Na, pripazink – visada pabundi laimingas.
Kas tiesa, tas tiesa. Jau supratau, kad nors ir i?sekes, vos uzmiges ir pabudes ju siaubingame pasaulyje, jauciuosi kitaip – tarsi i? tikruju buciau miegojes a?tuonias valandas. Ir vis delto dabartinis uzduociu paskirstymas man nepasiteisino, todel nusprendziau ipilti zibalo i ugni:
– O jus net nepabudote, kai iejo Dmitrijus Aleksandrovicius?
– Dmitrijus Aleksandrovicius… – i?trauke Tai?ka. Vien i? jos tono tapo ai?ku, kad pataikiau i reikiama vieta – mano kambario draugei gydytoja labai patiko.
– Na taip. Jis mane pakviete i pasimatyma… Taip ir pasake, padarysim ryte MRT ir eikime i pasimatyma.
– Pasimatyme? – reke ji manyje ir tarsi suplojo rankomis.
Kaip naivu! Ir net i galva neateina, kad esame reanimacijoje, o nuo pirmo pasimatymo su bet kuo mane gali atskirti visas auglys… Bet po to jau megavausi pa?aipomis:
– Taip. Karietoje sako: paimsiu ir pakelsiu. Ir a? jam pasakiau: ka tu kalbi, Dmitrijau Aleksandroviciau, a? ne tas tipas, kuris antra susitikimo diena sestu i vezima…
– Oi, – nusivyle Tayishka. – Bet tam tikra prasme, zinoma, tu teisus… Nors ai?ku, kad tai kilnus ir padorus zmogus. I? geruju nekromantu.
Idomu, kodel ji tai pamate? Su juo visa laika apsikeiteme keliomis frazemis. Jis gali buti ne mandagus arba, prie?ingai, gali buti mandagiausias vyras ir daugiavaikes ?eimos tevas. Taciau mano naivaus kvailo proto veikimas taip placiai nepasiteisino. A? tiesiog susijaudinau:
«Ir jis taip supyko del mano atsisakymo: jo akys spindejo aistra, prakaitas ant kaktos…
– Momentine aistra? – Netikejau, bet ji apsidziauge bet kuriuo atveju.
– Aistra, aistra… Prieina prie mano lovos ir sako: «Tu busi mano, brangioji Olga! Su valia ar be!
– Oho… Ten miega moteris. Ar jis tikrai tai pasake nepazistamo zmogaus akivaizdoje?
– Taip, ji yra komos busenos. Pagalvokite, kad kitame pasaulyje… Taigi, jis i?eina zvelgdamas savo rudomis akimis – a? su?lapau vien paziurejus i ji…
– Kalbeti apie?
– Na… Man patiko jo i?vaizda. O jis nusimeta paklode, nuple?ia man drabuzius ir sukrauna ant manes. I? pradziu dar rekiau ir prie?inausi, bet jis mane nutilde buciniu. Ir tada a? nustojau prie?intis. Ji nusimete kojas per pecius ir taip aimanavo, kad seseles ibego i kambari, paraudo ir tuoj i?bego… Bet zinai ka, Tanyuha, musu nuostabusis nekromantas ten nebaige! Ir jis tai uzbaige uz mane…
– Liaukis! – staiga supyko Taji?ka. – Uzteks!
– Ko uztenka? Man neidomu pasakoti?
– Ar imanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol a? miegojau, tu buvai cia… aimanavo?
– A? vis dar dejuoju! Jis pazadejo grizti magnetinio rezonanso tomografijai – dar karta padarysime, sako, tik apversk mane…
– Uzteks!
Ji buvo tokia pikta, kad net negirdejo, kaip a? juokiuosi. O a? jau juokiausi garsiai, nors bandziau ranka uzsidengti burna, kad seseles tikrai nei?girstu ir nei?kviestu psichiatro. Del tam tikru priezasciu Taishka visi?kai prarado savo ribas:
– Tai… kaip? Visi?kai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizane?
– Kurtizane? – nustojau juoktis. «Jie tikrai tave i?vare cia, kol tu miegojai!
– Lengvagalve kurtizane!
– Tu, Tanjukh, rinkis zodzius…
– Kaip kitaip ziureti i tokius dalykus?
– Tu tiesiog piktas, kad jie taves nepazadino.
– Mi?ko baltosios dvasios! Tada buciau visi?kai sudeges i? gedos! O jei kudiki ne?iosime su jumis? A? apie tai negalvoju, lengvai… Olya?
Galejau sustoti ir pripazinti, kad meluoju. Bet tai vir?ijo mano humoro jausma:
– Nene?iosime, Tanyukha, i?kvepk. Mes… apsisaugojome gumos magija.
– Kaip?
– Gumos magija. Jie traukia ji ant varpos. O varpa, jei nezinai, tai penis, na… vyro lytinis organas, kuris auga tarp vaikino koju.
– O, – pertrauke ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.
Galbut ji ten apalpo. Taciau linksmybes truko neilgai: po kokiu de?imties minuciu vel norejosi miego. Au?ra jau buvo uz lango. Dar pusvalandis ir prasides nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad i?tversiu pusvalandi…
– Tan… Tan, tu vel miegi? Pasikalbek su manimi arba a? uzmigsiu.
– Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.
– Taip, a? juokauju. Dabar galite teisti.
– Ko tu juokauji? Del piktu santykiu su grazia nekromanta?
– Na taip.
Ji lengviau atsiduso ir net pradejo kikenti. Bet dabar net tai nepadejo. Ir tada ji pasake:
– Klausyk, Ol, ka a? turiu galvoje – kai Elrikas pabus ir pamatys mano kuna, jis nuspres, kad vel mire.
– Ir ka?
– Ir jis mane ten paliks, kad mane prarytu. Jis nesiims su savimi.
Kazkodel tokia mintis man neatejo i galva. Tikriausiai man nerupejo, kas ten atsitiko, kol buvau cia. Taciau nenuostabu, kad Tayishka del to labai jaudinosi. Taip, ir a? jauciausi nesmagiai – juk jei mus ten suvalgys, tai ji liks manyje amziams… A?, zinoma, jau beveik pripratau, bet jei ji bet kokiu atveju prades man destyti… Kas ar musu abieju laukia idomus gyvenimas?
Priemusi sprendima ir negalvojusi apie jo aptarima, uzsimerkiau. Kol kas neturiu kito pasirinkimo, kaip i?gelbeti juos abu dviejuose pasauliuose. Taigi rasime problemos sprendima ir i?siskirsime, kai galesiu palikti Tayishka jos kune, tada galesiu atsikratyti atsakomybes.
3 skyrius
Elrikas gulejo ?alia jo ir ziurejo i giedra dangu. Kai tik pajudejau, jis letai pasuko galva mano kryptimi:
– Zinojau, kad vel prisikelsi… Ji buvo mirusi. Ar a? negaliu atskirti mirusiuju nuo gyvuju?
– Tau taip pat LABAS RYTAS.
I?sitiesiau ir pakeliau galva. Netoliese sukosi Gakka: padaras ?nibzdejo ir su tokiu ilgesiu ziurejo i musu puse, tarsi tikedamasis, kad i? gailescio jam i?eisime ir leisimes suesti. Ji judejo, kaip ir nakti, keturiomis, bet dabar at?oko su matomu svoriu. Arba ji tapo vangus nuo alkio, arba Elrikas vakar pasake tiesa: dienos ?viesa susilpnina humanoidini monstra. Dabar jos bjaurus kunas nebeatrode toks bauginantis; Galbut man pavyktu pabegti nuo tokios butybes. Taigi a? ziovavau ir vel pazvelgiau i savo nemalonu kompaniona:
– I? kur jie atvyko? Jie yra tavo.
Jis vel pazvelge i dangu ir ai?kiai neskubejo grizti prie reikalo.
«Mane labiau domina, kodel tu prisikelei ar mire…
– A? nezinau. Bet galiu daryti i?vada, kad del ?ios priezasties nesu tinkamas eksperimentams. O vergijoje man bus mazai naudos: kuriam ?eimininkui patiks, kad i?valysiu ir i?valysiu puoda, o paskui numirsiu? Ji buvo prikelta, bet puodelis pats nenusivale.
«Ir tai tiesa…» atrode, kad jis pagalvojo sau. Tiesiog galvojau, kur butu pelningiau mane parduoti, taigi negerai.
Turejau rekomenduoti:
– Matau viena i?eiti – ugni i? visu keturiu pusiu.
Jis susikaupe, paziurejo, bet tada linktelejo:
– Ne visai. Galbut nekromantui gali buti idomu eksperimentuoti su tokiais egzemplioriais! O dar geriau: visai jam apie tai nesakyk…
– Na, tu teisingai supratai! Gerai, biciuli, nuzudyk ?i padara ir eikime eksperimentuoti ir pasiduoti. Cia nuobodu.
Nors melavau be sazines grauzaties, Elrikas i ?i akivaizduma nekreipe demesio. Jis i?sitiese, tada atsikele ant alkunes ir masliai pazvelge i padara:
