– Labas, drauge leitenante! – draugi?ku choru su Semjonu pasisveikino merginos. Jiems jis visai nesigedino ir, zinoma, net negalvojo apie bent kazkokio pavaldumo i?laikyma. – I? kur pas mus atejai – tokia grazi ir garbanota? Kodel ten visi tokie grazus? Na, supazindinsime jus! Mes neprie?taraujame!
Ir merginos juokesi kartu – visos, i?skyrus viena. Ji tik zvilgtelejo i Semjona, ir viskas. Na, ji ziurejo ir akis! Tokios akys, kad Semjona i? karto apeme nevalingas tevynes ilgesys – ?iltu pajurio kra?tu, kuriuose jis nebuvo daug metu. Kadangi i? pradziu i?vyko i aktyviaja tarnyba, o paskui i? karto i?vyko i kara, tevyneje nesilanke. Ir kas zino, ar jis dar kada nors ten bus. Juk tai karas. O kare tu gali mirti.
– Taip, ?tai ka! – Semjonas zaide kartu su merginomis. – Kuris i? manes yra grazus? Taigi, valkata i? tolimu pakra?ciu… Bet tada visi kiti mano bendrazygiai – tie, zinoma… Jie grazus!
– Na, pristatyk mane! – linksmai ?uktelejo vienas ciulbesys.
«?tai kodel a? atejau», – nusi?ypsojo Semjonas. – Bet a? pastebiu, kad tu cia merdi be vyri?ko demesio.
– Na, mums dar uztenka vyri?ko demesio! – pa?aipiai sumurmejo kita mergina. – Noretume kazko patikimesnio. Taigi visam gyvenimui!
Semjonas norejo ka nors atsakyti i ?i nepretenzinga mergaiti?ka pok?ta, bet persigalvojo, nes neturejo laiko juokauti. Treciadienis artejo nenumaldomai ir nenumaldomai. Tiksliau treciadienio vakara.
– Tiesa sakant, a? tikriausiai ateisiu pas tave, – tare jis, ziuredamas i vyresniaja mergina.
– Oi-oi-oi! – i? karto pasigirdo keli linksmi mergaiti?ki balsai. – Taigi, drauge leitenante, jus nusprendete tuoj pat pazaisti koziriais! Stebekite musu Pavlina! Bet jusu pastangos bergzdzios!
– Kodel taip yra? – paklause Semjonas.
– Nes musu Pavlina yra…
– Uzsiciaupk! – suirzusi reke vyresnioji mergina, kuria jie vadino Pavlina, paluzusioms mergelems ir ramiai pazvelge i Martynka. -Kas tu esi ir ko tu nori?
Atrode, kad pokalbis nuo pat pradziu igauna dalyki?ka forma, Semjonui tai patiko. Su tokia mergina kaip ji, visokie poziuriai neturejo prasmes. Reikejo su ja pasikalbeti tiesiai ir atvirai.
– ?tai, – pasake Semjonas ir i? krutines ki?enes i?sitrauke raudona asmens dokumenta. – A? esu i? Smersh. Ar girdejote ?i pavadinima?
– Oho! – i? nugaros sukrestas su?uko merginos balsas. – I? Smersh! Rimtas vaikinas! Ir mes kaip lygus!..
– Mums reikia pasikalbeti, – pasake Semjonas, atsisukes i vyresniaja mergina.
– Kaip tik su manimi? – ramiai paklause ji, o Semjonui patiko tokia ramybe. Jis pats daugeliu atzvilgiu buvo neramus ir chaoti?kas zmogus, todel labai vertino ramybe kitame. Pavyzdziui, savo vada Mazharina jis gerbe pirmiausia uz nuolatine ramybe.
«Taip, butent su tavimi», – pasake Semjonas.
– Apie ka? – paklause mergina.
– Ne cia, – Martynokas atsigreze i kitas tylias merginas. – Kazkur i ?ona.
Mergina tyliai pakilo ir ramiai eme ziureti i Semjona.
– Koks cia biuras? – Semjonas linktelejo i sargybini.
– Bendravimas, – trumpai paai?kino vyresnioji mergina. – ?ifravimas ir i??ifravimas.
– Suprantu, – pasake Semjonas. – Na, eime i vidu. Ie?kokime kampelio pokalbiui.
«Turime griezta prieigos sistema», – sake mergina. – Jie taves nepraleis…
– Jie manes nepraleis? – linksmai nustebo Martynokas. – Viskas gerai, mes prasimu?im! Tai ne tokios tvirtoves, kurios buvo paimtos!
Jis atsigreze i apstulbusias merginas, nusi?ypsojo joms ir ironi?ku tonu pasake:
– Kol kas bukite ten, grazios merginos! Noreciau su tavimi pasikalbeti ilgiau, taip – verslo reikalais. Ir todel linkiu tau…
Ir kartu su vyresniaja mergina patrauke prie iejimo, kur ?mek?telejo sargyba. Nepaisant to, kad Semjonas sargybiniui iteike identifikavimo kortele su uzra?u Smersh – i? pradziu pluta, o paskui i?skleista forma – sargybinis nenorejo leisti Semjono.
– Negaliu to praleisti be savo vyresniojo! – baimingai, bet kartu ir ryztingai pasake jis. – Isakymas!
– Na, tada ?vilpkite vyresneliui, – taikiai pasake Martynokas.
Netrukus pasirode niurus vyresnysis leitenantas ir itariai spoksojo i Martynka.
– Kas tai? – suriko jis. – Ko tau reikia?
Semjonas tyledamas padave jam asmens dokumenta. Samoningas niurumas tuoj pat dingo i? vyresniojo leitenanto veido.
– Klausau jusu, drauge leitenante, – pasake jis. – Ar galiu tau kuo nors padeti?
«Galite», – pasake Martinokas. – Ileisk mane i vidu ir surask vietos pokalbiui. Lauke ?alta. Ziema!
– Ak… – vyresnysis leitenantas zvilgtelejo i mergina ?onu.
– Su manimi, – trumpai pasake Martynokas.
– Suprantu, – pasake vyresnysis leitenantas. – Pra?au sekti mane.
Nuvede juos i pastata, kuriame selino uniformuoti vyrai. Cia buvo ir vyru, ir moteru.
– ?tai, – parode vyresnysis leitenantas, atidarydamas duris. – Niekas tau cia netrukdys. Ar tau dar ko nors reikia?
– Dar nieko, – atsake Semjonas. -Jei manes prireiks, a? tau paskambinsiu. Tik tuo atveju, neikite per toli.
– Suprantu, – pasake vyresnysis leitenantas ir atsargiai uzdare uz saves duris.
«Visi taip taves bijo», – ramiai pasake mergina. «?is vyresnysis leitenantas net i?balo i? i?gascio.
– Ar tu manes nebijai? – paklause Semjonas.
– Ne, – ramiai atsake mergina. – Kodel tureciau taves bijoti? A? nesu ?nipas.
Semjonui patiko ?is atsakymas ir jis nusi?ypsojo. Apskritai ?i mergina jam vis labiau patiko. Jis net mintyse pagyre save, kad atkreipe i ja demesi. Galu gale, jis galejo to nepasukti…
«Mums reikia pasikalbeti», – pasake jis.
– Apie ka?
– Apie viena labai idomu reikala. Kitaip tariant, mums reikia jusu pagalbos.
– Mano? – patikslino mergina.
– Taip, tai tavo, – patvirtino Semjonas.
– Kam tureciau padeti? – paklause mergina, o Semjonui ?is klausimas taip pat patiko, nes tai buvo klausimas iki galo – be jokio meiles ir kitu damu dalyku.
– Mes, – atsake Semjonas. – Tai yra, Smer?a. Ir konkreciai man.
I tai mergina visi?kai nieko nesake, tik ramiai laukdama pazvelge i Semjona.
«Pirmiausia susipazinkime», – pasake Martynokas. – Negaliu pakesti kalbejimo per stala ar stovejima prie?ais. Tokie pokalbiai mane erzina del savo paprastumo… Mano vardas Semjonas.
«Pavlina», – prisistate mergina, stabtelejo ir pridure: «Pavlinos bucinys». Ivardink savo pozicija?
– Nereikia, – mostelejo ranka Semjonas. – Kam man reikia tavo pareigu? Man reikia dar kazko… Jusu pagalbos. «Taip, atsisesk», – jis parode i kampe stuksancia senamadi?ka sofa. – Pakalbekim… O, kokie baldai – nieko pana?aus gyvenime nemaciau! Uzsienyje supjaustyti! Nieko mink?tesnio uz medini suola gyvenime nesu mates. Neturejau galimybes del savo gyvenimo paprastumo.
Pavlina nusi?ypsojo pirma karta – ir tada tik i? lupu kra?tu. Atrodo, kad paprastumas, kuriuo Martynokas rei?ke emocijas, ja dziugino. Ji priejo prie sofos ir atsisedo ant jos kra?to. Semjonas trypciojo aplinkui ir atsisedo kitame sofos gale.
– Taip, padek, – pradejo Semjonas. – Padeti Smer?ui ir man asmeni?kai. ?tai toks dalykas…
Per visa istorija Pavlina nei?tare ne zodzio. Ji tiesiog sedejo ant sofos ir tyliai klausesi.
– ?tai, – uzbaige savo istorija Semjonas. – Tokia situacija. Be taves, zinai, tai neimanoma. Ne, zinoma, tai imanoma ir be jusu, bet tai bus isilauzimo darbas. Taciau negalime leisti, kad isilauztu. Nes mes i?gasdinsime savo pauk?cius, jei susimai?ysime. Turime buti tikimi. Galime netureti kitos progos atlikti spektakli.
– Suprantu, – ramiai pasake Pavlina. – Noriu daugiau suzinoti apie savo vaidmeni.
– Taip, vaidmuo, tiesa sakant, paprastas – ir tavo, ir mano. A? esu linksmas sovietu karininkas, jus mano jaunoji. Pakvieciau tave i restorana. Iprastas dalykas. Sedime, apsimetame, kad vaik?tome, gurk?nojame ir ziurime. O kai tik musu klientai i?eina i? restorano, mes, nepastebeti, sekame paskui juos. Nepastebimai, tai labai svarbu! Tiesa sakant, kitas musu zmogus prisiri? prie ju, o jus ir a? busime tarsi atsarginiai.
– Kam? – paklause Pavlina.
– Ir tada, kad ?i zmogu galima pajausti. Ir jei jie uzuodzia, jie gali bandyti atsikratyti arba supainioti savo pedsakus. Tai yra, pabegti i skirtingas puses.
«Taip, a? suprantu», – pasake Pavlina.
«Tai nuostabu», – su palengvejimu pasake Semjonas. «Prie?ingu atveju tureciau pasakyti ilga ir pamokancia kalba. Ir tokios kalbos mane vargina. Dabar ?tai kas. Ar gali ?audyti?
– Ugnis? – Pavlina pirma karta pazvelge i Semjona nustebusiomis akimis. – I ka ?audyti?
– I? principo, – atsake Semjonas. – I? pistoleto.
– Taip, a? galiu…
– Tai gerai, – nusi?ypsojo Semjonas. – A? neturiu omenyje, kad turesime ?audyti i visas puses. Tai a? tik tuo atveju… Nezinoma, kaip viskas gali pasisekti. Todel ir paklausiau apie ?audyma.
«Suprantu», – atsake Pavlina.
– Ir tada a? turiu dar viena klausima. Ar turi suknele?
– Kokia suknele? – sutrikusi paklause Pavlina.
– Nuostabu. Pilietinis», – paai?kino Semjonas.
– Kam?
– Tada, jei eisi i ?i prakeikta restorana su serzanto uniforma, velgi, tai bus liudnas isilauzimas. Viskas bus akivaizdziai matoma, juk ar sovietu senoliai, net grazios merginos, vaik?to i lenku restoranus? Matai, jie nevaik?to. Bet jei pasipuo?ite pra?matnia civiline suknele, tai visai kitas reikalas! Tada musu serenada bus daug teisingesne. Viskas bus paprasta ir ai?ku: i restorana atejo linksmas pareigunas su ponia. Be to, ponia – grazi lenke, o ne Raudonosios armijos serzante… Iprastas dalykas! Na, o kaip su suknele?
«A? neturiu jokios sukneles», – sutrikusi pasake Pavlina. – Kam man to reikia kare?
«Na, yra ivairiu karo tipu», – filosofi?kai pastebejo Semjonas. – Kaip matote, kartais reikia civilines sukneles… Taigi, jus sakote, neturite pra?matnios sukneles.
– Ne…
– Na, jokiu problemu! Sulauksime! Sako, cia tiesiog kvapa gniauziancios burzuazines parduotuves. Mes ten eisime. Verslas!
– Bet…
«Apsieikime be «bet», – ?ypsojosi Semjonas. – Ka su tuo turi visokie «bet», jei reikia susitvarkyti? Geriau pasakykite man pagrindini dalyka – ar sutinkate mums padeti?
– Taip, – atsake Pavlina, tik ?iek tiek dvejodama.
– Puiku! – Semjonas pliauk?telejo sau per keli ir pakilo nuo sofos. – Taigi, taip. Dabar tu ir a? einame pas tavo vir?ininka, ten pasakau jam keleta idomiu zodziu, po kuriu einame tiesiai i burzuazine parduotuve nauju drabuziu. O mums viskas bus gerai ir puiku!
«Neturiu pinigu naujiems dalykams», – dvejodama pasake Pavlina.
– Na, cia tokia nesamone! – Semjonas nerupestingai mostelejo ranka. – A? turiu pinigu. Ir musu brangus rubliai, ir Lenkijos zlotai!
– Bet…
– Ir vel «Bet»? – Semjonas nusijuoke. – Pabandykime apsieiti be ?io zodzio. Geriau ji pakeisti zodziu «privalai».
– Ar visi «Smersh» tokie turtingi, ar tik jus? – paklause mergina.
– Zinoma, tik a?! – Semjonas nusijuoke. – Visi kiti visi?kai tu?ciagalviai ir valkatos. Taip, pamatysite patys, kai juos sutiksite! Baisus vaizdas! Na, kur tavo vir?ininkai? Nuveskite mane pas ji, a? noriu pasakyti jam keleta ?velniu zodziu!
* * *
Martynokas tikrai greitai susitare su vir?ininkais – tereikejo pateikti asmens dokumenta su uzra?u «Smersh».
– Ar ketini amziams atimti musu kovotoja, ar sugrazinsi ja atgal? – paklause valdzia.
– Ir ?tai kaip i?eis! – linksmai atsake Semjonas. «O kas, jei ji mums taip patinka, kad norime, kad ji liktu su savimi amzinai». Ji rimta mergina. Na, mes irgi rimtai. Taigi viskas imanoma.
I?girdusi tokius zodzius, vadovybe tik purto galvas, ir tuo pokalbis baigesi.
– Isakymas! – Semjonas pasake Pavlinai. – Jusu vir?ininkai neturi nieko prie?. Tiesa, pagaliau apsiverkiau. Jis sako, kad mes prarandame toki kovotoja serzanto majoro Pavlinos asmenyje… pamir?ai, kokia tavo pavarde?
– Pabuciuok.
«Tai geras vardas», – pritariamai pasake Martynokas. – Man patinka. Tokia pavarde kelia ramybe. Ramybe, tyla ir jokio karo. Tarsi kazkas grotu akordeonu kur nors vakare ant griuvesiu.
