– Ka jums rodo jusu pacios pavarde? – ?i karta atviriau nusi?ypsojo Pavlina.
– Mano? – Semjonas atsiduso. – Manau, kad mano pavarde kilusi i? zodzio «martynas». Tai pauk?tis, kaip didelis zuvedra. Baisiai zalinga ir kvaila. Ir taip pat i?dykes. Taigi a? negaunu jokio malonumo i? savo pavardes.
Taigi, kalbedami, jie ejo pirma pasitaikiusia Krokuvos gatve. Gatve, galima sakyti, buvo nepazeista; jos beveik nepaveike pastarieji sprogdinimai ir artilerijos ap?audymai. Netrukus jie pamate dideli pastata su dideliais stikliniais langais.
– ?tai, – sustodamas pasake Martinokas. – Tai turi buti burzuazine prekybos istaiga. Teisingai, taip ir yra. Ziurek, net pasipuo?usi manekene ky?o uz stiklo. Na, eikime i vidu, ar ne?
Vos jiems iejus, prie ju i?kart pririedejo mazas plikas vyri?kis. Semjono nuostabai, mazasis zmogelis kalbejo rusi?kai, gana ai?kiai ir teisingai.
– APIE! – plonu, skardziu balsu suriko zmogelis. – Panova, rusu karininkai! Teisingai pasielgei, ieidamas i musu kripta… musu parduotuve! Kitos tokios parduotuves visoje Krokuvoje nera, galite tuo isitikinti. Ka i? musu nori nupirkti ponu pareigunai? Vyri?kas kostiumas? Moteri?ka suknele? Turime abu! Pati geriausia kokybe! I? Paryziaus! Viso ko geriausio ponams ir ponioms! Nes jus esate herojai, o kas dabar nutiktu mums, jei ne jus!
Net Semjonas buvo ?iek tiek sutrikes del tokio zodziu srauto, o Pavlina buvo visi?kai pasimetusi. Tuo tarpu vyras toliau kazka bar?kejo ir pakaitomis griebe Semjona ir Pavlina uz ranku, bandydamas juos nutempti gilyn i savo parduotuve.
– Tikrai tiesiai i? Paryziaus? – palaukes akimirkos, kai zmogelis sekunde nutilo, paklause Semjonas. – Kur Paryzius, o kur tavo Krokuva…
– Matau, kad pareigunas manimi netiki? – isizeides zmogelis nusi?ypsojo. – Na, tada pareigunas gali savo akimis pasiziureti i prekes! Ir ponia pareigune taip pat. Ir net pasimatuoti drabuzius, kurie patiks dzentelmenams! Ka jie sako Rusijoje? Jie neima pinigu uz ziurejima – taip atrodo?
«Tu taip gerai kalbi rusi?kai…» – pastebejo Martynokas.
– O, tai atskira ir, pasakysiu, liudna istorija! – mostelejo ranka zmogeliukas, parodydamas, kad dabar ?ia tema kalbeti nenori. – Taigi, ka noretumete nusipirkti? Ka nors sau? Del paneles?
– Del paneles, – nevalingai nusi?ypsojo Semjonas. – Kokia grazi suknele, tada paltas ar lietpaltis… na, kad butu ?ilta, o paskui…
Semjonas nutilo ir kriti?kai pazvelge i ?alia jo tyliai stovincia Pavlina. Ji buvo apsirengusi visais kareivi?kais drabuziais – ilgu paltu, deveta kepurele su auskarais, o ant koju buvo aulinukai – nors ir ne brezentu, o chromu, bet vis tiek toks apdaras, Semjono nuomone, atrode labai liudnai. Ir – nesvarbu, atsizvelgiant i uzduoti, kuria turejo atlikti Pavlina.
«Ir taip pat, – pakartojo Martynokas, – panelei reikia graziu batu. Ir taip pat grazus galvos apdangalas. Ir kazkas tokio… – cia Semjonas nerado tinkamo zodzio ir tik perbrauke ranka per veida, parodydamas, kad, be viso kito, jam reikia ir kosmetikos.
– O, a? suprantu pone pareigune! – entuziastingai su?uko zmogelis. – Ir a? suprantu pareiguna! Karas baigiasi, o ponia nori buti grazi!
«?tai tiek», – patvirtino Martynokas. – Taigi, ar turite toki asortimenta?
– Rusijos karininku ponams – yra visko, ko ponai nori! – sumurmejo zmogelis. – Kaip mes galime ka nors neigti savo gynejams ir i?vaduotojams! Jadzia! – su?uko jis kazkur giliau i parduotuve. – Kur tu esi? Tada pas mus atejo rusu karininkai!
Mergina i?kart atejo i skambuti.
«Jadvyga, mano dukra ir mano padejeja», – pristate mergaite mazasis zmogelis. – Jadzia, ?i ponia nori graziai apsirengti. Pasiimk ja su savimi ir daryk viska teisingai. Pone, pareigune, jums teks palaukti. Ka daryti – moteri?kam groziui reikia kantrybes! O gal dzentelmenas irgi nori nusipirkti sau…
– Jis nenori, – pertrauke mazaji zmoguti Semjonas. – Mes aprengsime damas.
– O, a? tave suprantu! – i? karto sutiko zmogelis. – Viskam savas laikas!
«Eik ir i?bandyk», – su?nibzdejo Semjonas Pavlinai.
Bet Pavlina stovejo ir stovejo toliau.
– Kam visa tai? – su?nibzdejo ji atgal.
– Nes tai karas, – atsakydamas su?nibzdejo Semjonas.
Pavlina atsiduso ir nedrasiai zenge paskui tyliaja Jadvyga.
…Pavlina pasirode mazdaug po pusvalandzio. Semjonas pazvelge i ja, ir jo lupos nevalingai drebejo. Nes tai buvo ne Pavlina, o kazkas kitas. Prie? ji stovejo liekna, didelemis akimis, ?viesiaplauke mergina ir i? gedos nezinojo, kur deti rankas. Ji vilkejo bly?kiai melynos spalvos civiline suknele, ant galvos – tokios pat spalvos pukuota berete, ant koju – lengvus ir eleganti?kus zieminius batus, o ant rankos – lengva palta su kailiniu pamu?alu. Ir visa tai tiesiog nuostabiai tiko Pavlinai, todel ji tapo neatpazistama.
«Pasirodo, ji tokia grazi…» Semjonas nevalingai pagalvojo. «Ar imanoma kovoti, kai esi toks grazus?..» O Semjonas negalejo galvoti apie nieka kita, dabar jis buvo kupinas ne minciu, o jausmu ir emociju. Taciau parduotuves savininkas, pamates pasikeitusia Pavlina, tiesiog apsidziauge.
– O, kokia grazi ponia! – su?nibzdejo auk?tu balsu. – Ka turi omenyje – grazus civiliai drabuziai! Kaip tai keicia zmogu, ypac jei tai jauna grazi moteris! Manau, pareigunas su manimi sutiks! Ar sutinki su manimi? – pazvelge i Martinoka.
– Ka? – Semjonas pabudo. – O, taip… Grazus civiliai drabuziai… Zinoma…
– Cia… – dvejodama tare Pavlina.
– Kiek a? tau skolingas? – Semjonas paklause parduotuves savininko. Be to, jis to klause su pastangomis, nes dabar nenorejo su niekuo kalbetis, o norejo pazvelgti i transformuota Pova. Ziurek ir ziurek, nenuleisdamas akiu ir nesakydamas jokiu zodziu, nes dabar visi zodziai pasaulyje buvo pertekliniai.
– O, tokiu drabuziu kaina nemaza! – su?uko zmogelis. «Nes jus patys matote, koks cia grozis ir kaip jauna ponia persirenge tokiais drabuziais! Bet rusu karininku dzentelmenams ir tokiai graziai panelei a? pasiruo?es padaryti nuolaida. Didele nuolaida! Sutinku parduoti viska uz puse kainos!
«Taigi tu deresisi», – nepatikliai nusi?ypsojo Martynokas.
– O, nesakyk man tokiu zodziu! – paprie?taravo parduotuves savininkas. – Nes ne viskas ?iame pasaulyje matuojama pinigais. Ar pareigunas sutinka su manimi? Galiu atsiskaityti tiek zlotais, tiek sovietiniais rubliais. Kaip dzentelmenas nori.
Tiesa sakant, Semjonas mokejo deretis, nes nuo vaikystes turejo uzsidirbti sau centa ir zinojo jo verte. Taciau dabar taip nebuvo. Dabar prie? ji stovejo beveik nepazistama mergina, vardu Pavlina, ir droviai slinko i? kojos ant kojos. Graziausia mergina pasaulyje – Semjonas tuo buvo nepajudinamai isitikines. Taigi jis netycia isiki?o i ki?ene ir, neskaiciuodamas, i?sitrauke sauja suglamzytu kupiuru. Atrodo, cia buvo sumai?yti rubliai ir zlotai. Ir istume juos i parduotuves savininko rankas.
– Barzo Zenku! – ?eimininkas i? dziaugsmo net perejo i lenku kalba. Pana?u, kad Semjonas abejingai dave savininkui daug daugiau pinigu, nei buvo verti pirkiniai. «Pani nori i?eiti i? parduotuves naujais drabuziais, o gal nori persirengti? Jei nori persirengti, tai Yadviga graziai supakuosi visus pirkinius!
«Pani nori persirengti», – pasake Semjonas.
– O a? suprantu! – i?kart sutiko parduotuves savininkas. – Karas dar nesibaige, o ponia yra rusu karininke. Jadzia, padek panelei.
Pavlina vel nuejo uz ekrano ir netrukus i?ejo apsirengusi sena kareivio uniforma. Ji rankose ne?e keleta graziu dezuciu.
«Taip, karas!..» – atsiduso parduotuves savininkas. – Karas turi savo veida, ir tai labai baisus veidas! Manau, pareigunas suprato, ka norejau pasakyti.
?i karta parduotuves savininko zodziai nuskambejo liudnai, todel nuo?irdziai.
* * *
Jie tyledami ejo atgal. Pavlina tylejo, Semjonas tylejo. Kiekvienas i? ju turejo savo priezasti tyleti. Pavlina tylejo, nes jai niekada neteko ne tik deveti, bet net pasimatuoti tokiu graziu apdaru. Be to, juos pirko ne ji, o jai visi?kai nepazistamas jaunuolis. Zinoma, ji suprato, kad tai butina, kad ?i apranga i? esmes yra ne apranga, o kazkas pana?aus i scenini kostiuma, ir kad rytoj, pasipuo?usi, ji eis su ?iuo jaunuoliu i restorana ir apskritai. butu ne restoranas, o kazkoks scenos pana?umas, kur ji atliks jai skirta vaidmeni prie? publika, kurios galbut net nepamatys, bet vis tiek – tie ziurovai bus ten, ir jie stebes Pavlinos pasirodyma akys pilnos neapykantos, nes jie bus ne patys ziurovai – jie bus prie?ai. Pavlina visa tai puikiai suprato, bet jos geda niekur nedingo.
Bet kodel Semjonas tylejo, buvo sunkiau suprasti. Apskritai jis pats nesuprato savo tylejimo priezasciu. Jis tik vaik?ciojo ir tylejo, o prie? jo akis stovejo liekna, susigedusi mergina didziulemis melynomis akimis, pasipuo?usi suknele ir berete, del kurios ji tapo pacia pirmaja grazuole pasaulyje.
«Niekada viso ?ito nenaudojau…» Pavlina pirmoji prabilo ir papurte dezute, kurioje, matyt, buvo visokiu kvepalu. «A? net nezinau, kaip teisingai pasidaryti makiaza».
– Viskas gerai, mano draugai tave i?mokys! – atsake Semjonas. Jis dziaugesi, kad Pavlina bent apie ka nors kalbejo. – Jie tokie gyvi!
– O, jie i?mokys! – Pavlina i?si?iepe, nutilo ir pridure: – O kaip jie pavydes!
– Nieko, – ?yptelejo Semjonas. – Tai geras pavydas. Tegul jie pavydi. Pavydeti grozio nera nuodeme.
– Ka su visu tuo daryti, kai spektaklis baigiasi? – paklause Pavlina.
– Ko tik nori, – guztelejo peciais Semjonas.
– ?tai kaip yra, – mergina pazvelge i ji. «Ir tada a? viska atiduosiu merginoms». Jie bus laimingi!
Semjonui ?ie zodziai taip nepatiko, kad jis net sustojo.
– Kodel merginos? – jis paklause. – Ar tau paciam to neprireiks?
– Kam man viso to reikia? – Pavlina guztelejo peciais.
«Kai baigsis karas, – ne i? karto atsake Martynokas, – tada gal ju prireiks. Kaip tu visa ?ita grozi apsivilksi, kaip tu pasirodysi prie?… na, nezinau… prie? ka nors!
– Taip, a? neturiu kam saves parodyti! – nekaltai atsake Pavlina.
– Kaip niekam nepastebejus? – Semjonas pamazu grizo prie iprastos, linksmos nuotaikos. – Pavyzdziui, prie?ais mane. Kodel gi ne? A? tikrai tai ivertinsiu!
Pavlina nieko nesake, tik paziurejo i Semjona.
«Na, ?tai mes», – pasake Semjonas. – Taigi, taip. Rytoj lygiai ?e?iolikta ateisiu pas tave. Tiksliau, a? uzsuksiu. Iki to laiko turetumete buti pasiruo?e. Tai yra, pasipuo?e, pasipuo?e ir visas tas dziazas. Jei valdzia susidomes, kam skirtas toks kaukiu balius, sakyk, kad «Smersh» taip uzsake. Ir niekam daugiau nieko nesakyk. Nei kur eisi, nei su niekuo, nei pagal poreikius – niekam nieko!
«Taip, a? suprantu», – linktelejo Pavlina.
«Tai nuostabu», – nusi?ypsojo Martynokas. «Taigi, a? ateisiu, nuvesiu tave pas savo vir?ininkus, rekomenduosiu ir visa kita». O paskui – i restorana. Tai yra, kovineje misijoje. Na, kol kas pasilik cia.
Buvo ai?ku, kad Semjonas tikrai nenorejo skirtis su Pavlina. Ir atrodo, kad Pavlina tai suprato. Taigi ji pasuko pirma i?eiti. Ir ji nuejo. Semjonas akimirka ja priziurejo, o paskui su?uko:
– Pavlina!
– Ka? – ji sustojo.
– Taigi jus sakote, kad mokate ?audyti i? pistoleto? – jis paklause.
– Taip, a? galiu…
– Tai gerai, – i? niekur i?sprudo Semjonas.
4 skyrius
«…Tai tas pats Pavlinos bucinys», – pristate Pavlina Semjonas. – O tai mano bendrazygiai.
«Kapitone Maharinai», – prisistate Maharinas, stabtelejo ir pridure: «Aleksejus».
«Kirillas Cernychas», – prisistate Cernychas.
– Ar jusu tiek mazai? – Negalejau nepaklausti Pavlinos.
– Taip i?eina, – i?skete rankas Martynokas. – Mums nereikia visos kariuomenes. Mes turime savo kara. Pagal specialias taisykles.
– Ar jums buvo paai?kinta jusu uzduotis? – Maharinas paklause Pavlinos.
– Taip, – trumpai atsake mergina.
– Ar tu nebijai? – paklause Macharinas.
– Ir tu? – atsakydamas paklause Pavlina, ir tai buvo taip netiketa, kad Mazharinas net nerado, ka atsakyti, o Martynokas linksmai prunk?telejo: jei zinotum, sako, musu zmones, a? nieko neitraukciau i toki reikala!
«?tai tau ginklas», – pasake Maharinas, paduodamas ginkla Pavlinai. – Paslepk ji rankineje. Zinoma, greiciausiai jums to neprireiks, bet jus negalite be jo gyventi. Visko gali nutikti. Dabar nusivilk apsiausta.
– Kam? – nesuprato mergina.
«Mes ivertinsime, kaip tu apsirenges», – paai?kino Maharinas. – Musu versle kiekviena smulkmena yra svarbi. Jus pats galbut neatkreipete i tai demesio, bet i? i?ores tai visada labiau pastebima.
Pavlina nusivilko apsiausta, stabtelejo ir padave Semjonui.
«Atrodo, viskas teisinga», – pasake Maharinas, trumpai zvilgteledamas i Pavlina. – Suknele, batai, lupu dazai… Svarbiausia, kad atrodytum kaip lenke. I lengvabudi?ka polka», – patikslino jis. – Ar moki lenki?kai?
– Ne.
– Tada, kai ieini i restorana, tylek. Ir jei tau reikia ka nors pasakyti, tai sakyk jam i ausi», – linktelejo Mazharinas Semjono link. – Ir taip – juoktis, ?audyti i akis, apsimesti. Ar gali apsimesti miela?
– Ne, – suglumusi pasake Pavlina. – Kaip tai?
– Ech! – susierzines tare Maharinas. – Gerai… Dar yra laiko iki operacijos pradzios – Semjonas tave pamokys. Semjonai, ar supratai uzduoti?
– Kodel gi ne! – linksmai atsiliepe Martynokas. – A? tikrai tave i?mokysiu!
– Beje, – tare Maharinas, atsisukes i Pavlina. – Turime tradicija vienas kita vadinti «tu». Nepriklausomai nuo rangu ir titulu. Ar neprie?taraujate, jei pradesime vadinti jus vardu? O jus – mes?
«A? neprie?tarauju», – ?iek tiek nustebusi atsake Pavlina ir pazvelge i Martinoka.
– Taip, taip, – patvirtino Semjonas. – Teisingai – tradicija. Taciau tradiciju lauzyti negalima. Tai yra blogas zenklas. Dabar, jei, tarkime, vienas kita vadinsime «tu», musu operacija zlugs. Pasirodys, kad nesiseka. A? tau sakau tiksliai. Irodyta praktika.
Kol jie juokavo ir taip susipazista, Kirilas Cernychas kazkur i?ejo. Netrukus jis grizo, bet jau ne karine uniforma, o devetais civiliais drabuziais.
– Na, ar a? atrodau kaip lenkas amatininkas? – vienu metu paklause visos kompanijos.
– Apsisuk, sunau! – pasake Semjonas ir vertinanciu zvilgsniu pazvelge i Kirila. – Na, pana?u. Pavlina, ka tu manai?
– Nezinau, – nedvejodama atsake Pavlina ir klausiamai pazvelge i Martinoka. – I lenku amatininkus idemiai neziurejau.
– Nesuprantu, kam to reikia? – spejo Semjonas. -Paai?kinsiu. Tame restorane, be mus dominancios poros, bus dar vienas ?e?elinis personazas – padavejas. Musu vertinimu, jis taip pat yra i? ju imones. Ir todel mes turime ji taip pat stebeti. Taigi Kirilas tuo pasirupins. Nedera jo stebeti su karininko uniforma, nes tai bus paskutine pigi oratorija! Taigi nusprendeme laikinai paversti savo Kirila pabegusiu lenku amatininku. Krokuvoje tokiu yra daug, todel, manome, niekas i Kirila nekreips demesio. Na, o ?elstantis zmogus – iprastas dalykas!
– Gerai, – pasake Kirilas. – Jei taip atrodysiu, tada eisiu. Paziuresiu atidziau, kas yra kas, pirmyn ir atgal…
